Tačiau tiktai iš pirmo žvilgsnio. Jungtinėje Karalystėje prasidėjo naujojo Konservatorių partijos lyderio atranka. Ieškoti naujo vado britų toriams reikia todėl, kad: a) į pergalę rinkimuose juos atvedęs D.Cameronas paskelbė vieną neapdairiausių referendumų istorijoje, jį prakišo ir tyliai išėjo į atsargą; b) jį pakeitusi Th.May pradėjo dar neapdairesnį „Brexit“ procesą, Parlamente prakišo su Briuseliu suderėtą susitarimą ir taip pat tyliai pasitraukė.
Todėl dabar šalyje vyksta gana keistas spektaklis – 66 milijonų gyventojų šalies vadovą rinks pusantro šimto tūkstančių nario mokestį mokančių konservatorių. Jeigu tai neatrodo pakankamai reprezentyvu, pasižiūrėkite į demografinį pjūvį. Absoliuti jų dauguma persiritę per 55 metus, yra gana pasiturintys ir gyvena daugiausia Pietryčių Anglijoje. Ir, aišku, kliedi pasitraukimu iš Europos Sąjungos, nes tada stosiąs aukso amžius, o Didžioji Britanija vėl taps pasaulio galybe.
Savaime suprantama, likusiems milijonams vargiai gali imponuoti, kad jiems vadovą parinks nedidelio Britanijos mastu miesto populiacija.
Todėl ir torių reitingai pastaruoju metu džiugina tik jų konkurentus – leiboristus ir libdemus. Perrinkimus į atsilaisvinusią Parlamento kėdę Piterbore konservatoriai baigė treti, į priekį praleidę ir „Brexit“ partiją, kuri, tiesą sakant, niekuomet nėra turėjusi savo atstovų net labiausiai nusususiame municipalitete.
Tačiau torių senukų tai negąsdina, jie pasileido žilus plaukus ir varo į priekį tikėdamiesi, kad rudeniop viskas pasitaisys. Kodėl? Todėl.
Tuo metu pas mus valdančiosios žalstiečių partijos lyderio rinkimais kol kas nekvepia. Iš pradžių Kultūros komiteto pirmininkas sakė, kad partijos pasitikėjimą tikrinsis rytoj, po to – kad poryt, dabar – rudeniop. Nes yra aktualesnių dalykų, pirmiausia naujos Vyriausybės formavimas.
Kol kas apie ją žinoma tik tiek, kad profesionalų nebebus, nes, pasirodo, tai buvo klaida, ir ministrai turi būti partiniai. Toks atradimas itin primena madas planuojant biurų erdves. Kadaise buvo griaunamos visos sienos, esą visiems reikia sėdėti vienoje erdvioje kamaroje, o dabar kažkas apskaičiavo, kad ne, taip blogai, reikia vėl grąžinti žmones į atskirus kabinetus.
Nors svarbiau, matyt, ne kur tupdomas darbuotojas, o koks samdomas.
Taip ir dėl ministrų – partinis bilietas, aišku, gražus dokumentas, tačiau vargiai pakankamas kompetencijai garantuoti. Ypač kai tas bilietas išduotas partijų, kurios labiausiai susimovė tiek per savivaldos, tiek per Europos Parlamento rinkimus.
Tiek „tvarkiečiai“, tiek „socialdarbiečiai“, jeigu ir gali pasidalyti kokia nors šviežia patirtimi, tai nebent tuo, kaip atbaidyti rinkėją. Arba pasiginčyti, kurių iš jų nulis apvalesnis.
Aiman, kadangi Seime jie dar nėra visiški nuliai, bent jau balsų prasme, žalstiečiai ir nesiožiuoja, kai nulinių partnerių lyderiai dramatiškai stoja į trečią baleto poziciją ir reikalauja naujų ministrų postų. O žiūrint į tą koalicijos spektaklį irgi pradeda atrodyti, kad politikos iškasenos lygiai taip pat pasileido plaukus ir tikisi, jog rudeniop, tik ne šiemet, o kitąmet, viskas ims ir susitvarkys. Kodėl? Todėl.
Skirtumas, aišku, tarp britų kadrilio ir mūsiškės parlamentinės polkutės yra. Britų toriai visą laiką garsėjo kaip natūrali valdžios partija. Tokie praktiški ir realistiški. Todėl ir stebina savo ugningu ryžtu pasidaryti ilgalaikį charakirį. Sau ir dvipartinei sistemai.
Žalstiečiai valdymo patirtimi iki šiolei negarsėjo, ir jeigu taip varys toliau, vargiai gaus antrą progą tai ištaisyti.
O panašumas tarp šių dviejų procesų? Jie iš pažiūros tarsi demokratiški ir tarsi teisiniai.
Tačiau realiai tai buriama tiek visiškai nusispjaunant į rinkėjų dabartines nuotaikas, tiek visiškai negalvojant apie ilgalaikę ateitį.
