Prieš dešimt metų, jachta „Ambersail“ keliaudami aplink pasaulį, projekto „Tūkstantmečio odisėja“ dalyviai Lietuvos buriuotojai telkė po Žemę pasklidusius lietuvius ir kvietė juos drauge švęsti šalies vardo tūkstantmetį.
Pagrindiniu šios šventės akcentu tapo Valstybės dienos (Mindaugo karūnavimo) išvakarėse vienu metu visame pasaulyje sugiedota „Tautiška giesmė“. Šis himno giedojimas tapo nelaužoma tradicija – tad ir šiemet liepos 6-ąją 21 val. vietos laiku pasaulio lietuviai jį giedos.
„Tūkstantmečio odisėjos“ vieno etapo dalį Argentinoje ir Urugvajuje 2009 metais plaukė ir „Lietuvos ryto“ korespondentė Eglė Šilinskaitė-Puškorė, vėliau aprašiusi įspūdžius apie tai, kaip svečiose šalyse lietuviai puoselėja savo tradicijas.
x x x
Kai pasakojo savo istorijas, jų akyse blizgėjo ašaros. Nors dauguma niekada nebuvo Lietuvoje, už protėvių žemę jie galvą guldytų. Ne visi išeiviai kalba senelių kalba, bet daro viską, kad lietuvių tradicijos išliktų net tolimiausiuose žemės kraštuose.
„Didžiuojuosi Lietuva, nes tai – mano tėvų, taip pat – ir mano žemė“, – ant atviruko su gramatinėmis klaidomis iškeverzojo Alfonsas Jonas Markus.
Besišypsantis, neskubriai trepsenantis senukas niekada nebuvo Lietuvoje ir gal niekada jos nepamatys. Visas jo gyvenimas prabėgo kitapus Atlanto, Argentinoje. Tačiau Lietuva visada buvo A.J.Markaus širdyje. Kaip ir visų tų, kurių kilmę išduoda tik pavardės ir nedrąsiai su akcentu tariami lietuviški žodžiai.
Ryškūs bendruomenės namai
Beriso (Argentina) lietuvių bendruomenės „Nemunas“ pastatas išsiskiria iš kitų, stūksančių toje gatvėje. Ne tik dėl milžiniško virš galvų pritaisyto plakato, kuriame lietuviškai ir ispaniškai užrašyta: „Laimingas šimtametis. Lietuvių draugija „Nemunas“, 1909-2009“.
Tarp pilkų, tarsi tyčia apdaužytų ir pagriuvusių gatvės vienaaukščių bei dviaukščių draugijos pastatas mirga spalvomis.
Ant sienos – piešinys. Jame vyras virkdo armoniką, o motina prie verpimo ratelio moko sūnų skaityti. Šalia – ir upelis, kurio viename krante geltonuoja rugiai, o kitame stūkso kapinės.
Šoka net suplukę
Į pastatą neskubėdami renkasi lietuviškais tautiniais drabužiais vilkintys įdegę tamsiaplaukiai rudakiai vyrai ir moterys.
Ant stalų tuoj suputoja alus ir vynas, pakvimpa empanadomis – į kibinus panašiomis argentinietiškomis bandelėmis su įvairiausiu įdaru.
Nedidukė scena akimirksniu prisipildo šokėjų – gyvenime jau prakutusių ir visai mažyčių, gal tik neseniai išmokusių vaikščioti. Dauguma jų nekalba lietuviškai, bet skelia klumpakojį, suktinį ar paprasčiausią ratelį.
Tvankioje scenoje prakaitas srūva upeliais. Stori klostuoti tautiniai drabužiai iš drobės ir lino jau permirkę kiaurai. Bet šokėjams tai – ne kliūtis. Nebūtų pietiečiai, kad ir turintys lietuviško kraujo.
Odė atspindi visų jausmus
Drebančia ranka A.J.Markaus surašyta odė Lietuvai tarsi atspindi visų lietuviškus šokius trypiančių tamsiaplaukių jausmus. Jau prabėgo visas šimtmetis, kai į Argentiną, ieškodama geresnio gyvenimo, patraukė pirmoji lietuvių karta.
Tada dar net nebuvo laisvos Lietuvos, ir tos kartos jau nebeliko. Bet lietuvių tradicijas žemėje, kurioje saulė tokia kaitri, kad, rodos, svilina net smegenis, puoselėja išvykėlių vaikai, anūkai ir proanūkiai.
Kai kuriuos šokius, prisipažinsiu, mačiau pirmąkart. Kai kurių dainų žodžių, nors ir gėda, niekada nemokėjau. Mums, lietuviškai kalbantiems be akcento ir niekada savo žemės nepalikusiems ilgesniam laikui nei tik kelių savaičių ar mėnesių atostogos, savos tradicijos ne visada rūpi.
Priešingai nei gimusiems ir užaugusiems svetimuose kraštuose, kuriuose ir saulė kaitresnė, ir žmonių gymis tamsesnis, ir temperamentas ūmesnis.
„Įdomiausia, kiek tuos žmones „veža“ šitas reikalas. Praėjo tiek metų, kai išvažiavo pirmieji, pasikeitė kelios kartos, o jie vis tiek išprotėję dėl lietuvybės išsaugojimo“, – stebėjosi Simonas Steponavičius, aplink pasaulį plaukiančios jachtos „Ambersail“ penktojo etapo kapitonas.
Būtent „Ambersail“ buriuotojai, pasauliui ir po jį pasklidusiems lietuviams gabenantys prezidento kvietimą drauge švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį, subūrė tolimiausiuose kraštuose esančias bendruomenes.
Dalis tų bendruomenių, kaip prisipažino vienodais marškinėliais vilkinčius buriuotojus už rankų stvarstę emigrantai, jau buvo praskydusios. O prezidento laišką atplukdžiusi jachta vėl visus suvienijo.
Lauktuvių – juoda duona
Istorijos apie tai, kaip lietuviai atsidūrė Pietų Amerikoje, perduodamos iš kartos į kartą.
„Jie nevažiavo į Argentiną ar Urugvajų. Jie plaukė į Ameriką. O paaiškėjo, kad atplaukė čia“, – Buenos Airėse trypčiodamas šalia Imigrantų vartų, pro kuriuos žengdavo visi į Argentiną atplaukę užsieniečiai, pasakojo Hektoras Survila.
Pusamžis geltonplaukis kalba beveik be akcento, moka net tarmiškų žodžių, nors gimė ir augo Buenos Airėse. Bet turizmo agentūroje dirbantis Argentinos lietuvis kasmet atskrenda į Lietuvą, todėl savo tėvų žemę pažįsta ne tik iš atvirukų.
„Gal atvešite gabalėlį juodos duonos mano mamai?“ – tik rengiantis į kelionę paprašė H.Survila. Juoda duona ir silkė – geriausios lauktuvės tiems, kurie dar prisimena jų skonį.
O tiems, kurie gimė ir augo tolimuose kraštuose, užtenka pasakojimų apie egzotišką šalį Lietuvą, už Argentiną mažesnę kone pusšimtį kartų.
Užklupo atogrąžų liūtis
Nuo Buenos Airių iki Montevidėjo plaukiant La Platos įlanka, horizonte su Urugvajaus sostinės daugiaaukščiais išryškėja Montevidėjo kalva. „Ten įsikūrę lietuviai“, – šypteli Lietuvos ambasados Argentinoje pirmoji sekretorė Laura Tupe.
Ant tos kalvos stovi ir Lietuvių bendruomenės namai. Kuklūs, bet tvarkingi ir svetingi.
„Jei mes valgome, ir jūs nenumirsite“, – traukdama iš kepsninės gabalą neaiškios mėsos, mirkteli pusamžė garbanė. Kas tai – ji taip ir nepasako, tik šypsosi.
Lauke ant stalų, kaip ir Argentinoje, akimirksniu rikiuojasi alaus ir vyno buteliai, o Linas Baublys, jachtos „Ambersail“ dešimtojo etapo kapitonas, kikena: „Jei gyvenčiau šituose kraštuose, turbūt – prasigerčiau“.
Lauke taip tvanku, kad, rodos, net kvėpuoti nėra kuo. Nenuostabu, kad dangus pratrūksta atogrąžų liūtimi.
Stalai žaibiškai nukraustomi ir veiksmas persikelia į salę.
Ant scenos – vėl šokėjai, nors šokti jie neplanavo. Bet apsigalvojo. Tie patys klumpakojis, suktinis, polkos. Šokėjai šįsyk be tautinių drabužių, tačiau kai norisi šokti, tinka ir džinsai.
„Tie žmonės augę visiškai kitoje kultūroje, bet tą lietuvybę šitaip brangina“, – atsistebėti negali S.Steponavičius.
Brangina taip, kad į susitikimus su buriuotojais nešasi storiausias knygas, kuriose – jų šeimos istorija. Taip, kad močiutės savo anūkams ir anūkėms ieško žmonų ir vyrų tik su lietuviškomis šaknimis.
Jausmai net ašaras spaudė
Gvaružos prieplaukoje Brazilijoje vietoje nestygo energingas pilkaakis vyriškis. Francisco Ricardo Blagevitchiaus, Lietuvos garbės konsulo Brazilijoje, buvo pilna visur: krantinėje, o vėliau – ir jachtoje.
Vyras atrodė toks laimingas, kad nuo jo veido nė akimirksniui nedingo šypsena. Šypsojosi ir ant F.R.Blagevitchiaus rankų patogiai įsitaisęs sūnus – šviesiaplaukis, bet tamsiomis it angliukai akimis.
Milžiniška sportinė jachta, kurioje šalia lietuviškos trispalvės tąkart buvo iškelta ir Brazilijos vėliava, F.R.Blagevitchiui kone ašaras spaudė: „Nėra žodžių išreikšti tam, ką jaučiau, kai buvo keliama didžioji „Ambersail“ burė. Šis simbolizmo kupinas paprastas veiksmas mane beveik pravirkdė. Prisiminiau vaikystę, senelių kovas ir laimėjimus.
Esame nedaloma lietuvių šeima. Bendros protėvių praeities, bendrų dvasinių šaknų, bendros vilties telkiami žmonės“.
Lietuviai itin gerbiami
Okeanijoje panašiai, kaip ir Pietų Amerikoje, lietuvybės išsaugojimas visiems itin svarbus. Tenykščiai tautiečiai pasakojo istoriją, kaip viena šeima Lietuvoje sūnui rado žmoną. Ši atvykti sutartu laiku negalėjusi, todėl išsiuntė seserį. Sesuo nebegrįžo – ištekėjo.
Į Okeaniją lietuviai patraukė vėliau nei į Pietų Ameriką. Pirmieji – šiek tiek prieš Antrąjį pasaulinį karą, kuris Europoje vyko 1939-1945 metais.
Antroji emigrantų iš Lietuvos karta į Australiją ir Naująją Zelandiją plūstelėjo per karą ir iškart po jo: vieni bėgo nuo vokiečių, kiti – nuo rusų.
Dažnai tai buvo inteligentai – išprusę ir tėvynėje žinomi žmonės. Svečiuose kraštuose jie kūrė bendrijas, statė bažnyčias ir mokyklas, į kurias leido savo vaikus. Jie susitvarkė buitį ir įsitvirtino naujoje visuomenėje.
„Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje lietuviai yra labai gerbiami, – tvirtino ne pirmą kartą tuose kraštuose lankęsis buriuotojas Saulius Budrevičius. – Okeanijoje lietuviai susikūrė nepriekaištingą įvaizdį, ko negalime pasakyti apie JAV ar Didžiosios Britanijos lietuvius. Australijoje lietuvio vardas yra patikimumo garantas. Jei pasakai, kad esi lietuvis, vadinasi, tu – aukšto intelekto ir didelių gabumų“.
Kapitonas net susigraudino
Vien tai, kad jachta „Ambersail“ švartavosi pačiame Sidnėjaus centre, Darling Harboro krantinėje šalia legendinio keliautojo Jameso Cooko laivo kopijos, ir tai, kad filmas apie „Tūkstantmečio odisėjos“ žygį nuolat sukosi Nacionaliniame jūrų muziejuje, rodo, kokias aukštas pareigas ten eina lietuviai.
Kai kurie jų vis rečiau apsilanko bendruomenės namuose, bet prieš Naujuosius, „Ambersail“ atplukdžius Lietuvos prezidento laišką, sugužėjo kone visi.
Laišką skaitęs ketvirtojo etapo kapitonas Naglis Nasvytis sekundei pakėlė akis ir, žvilgtelėjęs į draugiškus Australijos lietuvių veidus, net susigraudino.
Okeanijos lietuvius, kitaip nei Pietų Amerikos, labiausiai vienija sportas. Jie žaidžia krepšinį, futbolą ar slidinėja.
Kai kurie, kaip buvęs aukštas Australijos jūrų laivyno karininkas Rimas Dičiūnas, lietuviškai kalba be akcento, nors Lietuvoje niekada nebuvo. Bet lietuviškai moka ir jo vaikai. Matyt, mokės net provaikaičiai.
Kai kurie dar prisimena samanės receptus – palikdami Australiją buriuotojai gavo kelis jos butelius. Lietuviškos samanės butelis iš Australijos pradžiugino ir Argentinoje gyvenančius tautiečius.
