Sąmoningas pilnametis valstybės pilietis įvairiuose rinkimuose per savo gyvenimą dalyvauja tikrai daugiau, nei devynis kartus, bet po kiekvienų tikisi prisikelti naujam ir TIKRAI geresniam gyvenimui.
Kodėl kiekvienai naujai renkamai valdžiai (nesvarbu, ar tai Seimas, ar Prezidentas), mes iš anksto uždedame šventųjų aureoles, ir tikime, kad jau dabar tai TIKRAI išrinkome tuos, kurie mūsų gyvenimą pavers rojumi? Kodėl dažniausiai, kai yra blogai, žmonės ieško atsakymo ne „ką daryti, kad man būtų geriau“, o „kas kaltas, kad man yra blogai“? (Vienerius metus šio straipsnio autoriui teko būti pagrindiniu atsakymu į antrąjį klausimą)
Galima daugybė atsakymų, pateiksiu savąjį variantą, kuris tikrai nepretenduoja į absoliučią tiesą.
Tai yra vis dar tebesitęsiantis sovietinės okupacijos palikimas, kuriuo mes taip norime atsikratyti, bet vis dar išlenda „prie ruso buvo geriau“ . Pakeisti visuomenės mąstymą reikia mažiausiai dviejų žmonių kartų.
Vienos kartos laikas – dvidešimt penkeri metai, laikoma, kad per šimtmetį pasikeičia keturios kartos. Būtent tas dvi Lietuvos kartas penkiasdešimt metų buvo okupavusi tauta, kuri be aukštesnės valdžios sprendimų savo gyvenimo niekada negalėjo įsivaizduoti. Jiems nesvarbu, kas tai buvo – ar „caras-tėvelis“, ar Didysis Tautų vadas, ar Generalinis Sekretorius – bet jis turėjo būti. Per tuos penkiasdešimt metų mes ir užsikrėtėme LIVV – Laukimo iš Valdžios Virusu. O jis gajus, kol kas Lietuvos politikai priešnuodžių jam nesuranda, nes nemaža dalis patys juo užsikrėtę.
Ir kai toks LIVV sergantis pilietis eilinį kartą bėdavoja, kad ir „šiuose rinkimuose nebuvo iš ko rinktis, ar už tokią Lietuvą kovojome“, norisi tiesiog pasakyti – rinkitės savo gyvenimą. Būtent ir kovojome už tokią Lietuvą, kurioje GALIME RINKTIS. Rinktis nesižeminant, nelaukiant malonės iš aukščiau, o gyvenant savo vienintelį gyvenimą.
Šis klausimas („ar už tokią Lietuvą kovojome“) labai dažnai skambėjo ir prieš katastrofa pasibaigusį referendumą dėl dvigubos pilietybės. Jo iniciatoriai ir rengėjai sugebėjo tokio svarbaus klausimo sprendimą priderinti prie savo partinių interesų ir dar šventa veido išraiška dievagotis, kad čia viskas tik „vardan tos“.
Ar pasaulyje būtų atsiradę daugiau lietuvybės, jei šis įstatymas ir būtų buvęs priimtas? Ne, nes lietuvis yra TAUTYBĖ, o ne pilietybė. Norint būti lietuviu, niekas netrukdo ir be įrašo pase.
Pasaulyje yra tik tiek Lietuvos, kiek jos yra visų mūsų – lietuvių – širdyse ir galvose kartu sudėjus. Nė trupučio daugiau. Panaikinkite tai, ir Lietuvos nebeliks, tik teritorija. Tauta – tai kalba, literatūra, savos istorijos žinojimas, nes tauta, kuri nežino savo praeities, neverta ateities.
Mane tiesiog stulbina šiuolaikinio jaunimo neišprusimas, neapsiskaitymas.
Visuose susitikimuose su moksleiviais būtinai paklausiu susirinkusiųjų, ar yra nors vienas, kuris kažkada nesvajojo keliauti laiko mašina. Nėra pakilusi nei viena ranka. Kaip nustemba didžioji dalis klausytojų, išgirdę, kad tokios laiko mašinos seniai egzistuoja ir mums puikiai pažįstamos. Tai paprasčiausios knygos. Žinoma, jos keliauja tik į vieną pusę – į praeitį.
Tačiau kas gali būti nuostabiau už galimybę nukeliauti du tūkstančius metų atgal tiesiai į Gajaus Julijaus Cezario smegenis ir pamatyti Galijos karą didžiojo karvedžio akimis? (G. J. Cezaris „Galų karo užrašai“) O argi ne stebuklas, kai turi galimybę nukeliauti į viduramžius ir atsidurti genijaus Leonardo da Vinčio pasaulyje?
Kiekviena knyga yra kažkada gyvenusių žmonių paliktos atviros durys ateities kartoms į egzistavusį jų pasaulį. Kodėl šiandien taip dažnai tenka iš jaunų žmonių išgirsti, kad skaityti knygas „yra GAIDYS“? Atsakysiu tiesiai, NEŽINAU. Bet pasakysiu tai, ką žinau – GAIDYS yra tas, kuris knygų neskaito. (beje, Gaidys yra ir žmogus, savo tyrimais sunervinęs būsimąjį Prezidentą)
Būtent tai ir yra viena iš svarbiausių priežasčių, kurios sukelia TLS – Tuščių Lūkesčių Sindromą.
Valstybės savo egzistavimą skaičiuoja šimtais, tūkstančiais metų: pakilimais ir nuosmukiais, tendencijomis ir perspektyvomis, okupacijomis ir išsivadavimais, įvairiausiomis ekonominio vystymosi kryptimis, etc.
Žmogus jį turi vienintelį, su vienintele kryptimi – iš gimimo į mirtį. Tai kodėl taip dažnai tą vienintelį turimą gyvenimą kas kelerius metus po rinkimų mes norime kaip vertybinį popierių patikėti eiliniam banko ekspertui su prierašu „perrašau jums visas savo gyvenimo akcijas, disponuokite jomis, turėkite, o aš gyvensiu laimingas iš tų vilties procentų, kuriuos man teiksitės išmokėti po penkerių metų“. Gyvenimas – ne indėlis, jis neturi procentų, nes visada tik mažėja.
Demokratinėje valstybėje pilietis teisėtai išrinktąją valdžią privalo PRIPAŽINTI, bet neprivalo jos GERBTI. Štai kodėl kažkada tiesiai šviesiai pasakiau, ką galvojau (ir tebegalvoju) apie D. Grybauskaitę – BOBA. (galiu pridurti ir dar vieną tikslesnį apibūdinimą, tai personažas iš kadaise labai Lietuvoje populiaraus australų juodojo humoro serialo „Lai kraujas liejasi laisvai“ – KALĖ INTRIGANTĖ).
Tada tai buvo visuotinis šokas – kaip tai įmanoma, „mūsų carui špygą parodė“, ką šitas juokdarys sau leidžia? O kas gi kitas, jei ne juokdarys? Būtent dvaro juokdariai visais laikais turėjo nerašytą privilegiją pasakyti tai, už ką kitiems lėkdavo galvos. (Beje, manoji irgi nulėkė )
Antrajai kadencijai einant į pabaigą, „plieninė magnolija“ virto pavytusių tulpių lysvės prižiūrėtoja, o įvairiausi prieštaringi ir labai kritiški Prezidentės vertinimai visuomenėje tapo kasdienybe. Tada pradėta laukti naujojo Mesijo atėjimo. Bet iš pradžių reikėjo jį surasti. Panašiai kaip Tibete ieškoma naujojo Lamos reinkarnacijos. Ir jis netruko apsireikšti.
Elegantiškas, aukštas, išvaizdus, aristokratiškos laikysenos, kerinčios šypsenos. Ne Prezidentas, o politikos Apolonas. Būtent pagal grožio kriterijus Naujasis ir buvo išrinktas, nes antrojo turo diskusijose tikrai neatrodė geriau už konkurentę.
Neįtikėtina, tačiau daugiausia tiesos šioje situacijoje pasakė Valdemaras Tomaševskis, pareiškęs, kad „dešimt metų valdė moteris, dabar atėjo eilė valdyti vyrams“. Būtent taip ir reikėjo daryti, kadangi iš tų dviejų pretendentų – Gitano ir Ingridos – tikresnis vyras buvo Šimonytė. Gaila, kad rinkėjai nepaklausė pono Voldemorto.
Jau girdžiu atriedančią pasipiktinimų laviną – ką šitas klounas vėl sau leidžia? Prisiekiu, tikrai norėčiau būti neteisus, tačiau yra tokia nenugalima jėga – NUOJAUTA. Kelis kartus esu susitikęs ir trumpai bendravęs su Naujuoju, tačiau kur kas daugiau pasako jo elgsena, laikysena, intonacijos, veido išraiškos, kūno kalba. Patikėkite, nes žmonės, kurie ilgus metus dirba scenoje ar televizijoje, pastebi net mažiausius niuansus. O jei dar esi buvęs politikoje ...
Bet baisiausia, kai dar net netapęs Naujuoju, Išrinktasis patvirtino, kad mano nuojauta, deja, pasitvirtino.
Tuo metu atostogavome užsienyje, tačiau rytais vis perskaitydavome naujienas apie įvykius Lietuvoje. Karščiausia savaitės naujiena buvo protu nesuvokiama žvėriškai sumuštos Jurbarko moksleivės istorija.
Skaitėme ir negalėjome patikėti, bet tai buvo realybė. Po kelių dienų, eilinį rytą perskaitėme apie istorijos tęsinį ir vėl negalėjome patikėti.
Deja, bet tai ir vėl buvo realybė. Tą rytą su didžiu susirūpinimu Išrinktasis aplankė Jurbarko moksleivę Kauno klinikose, domėjosi jos sveikata, pasiteiravo, ar nieko netrūksta ir t.t., ir pan. Taip, atjauta savo artimui – didi dorybė. Pasipylė lavina teigiamiausių komentarų – štai PREZIDENTAS, kurio Lietuva jau seniai laukė, dabar tai jau tas niekadėjas tikrai neišsisuks, štai tikrasis žmogiškumas, tikrai neapsirikau, kad už JĮ balsavau. Atsipeikėkite, ponai.
Nejaugi galvojate, kad Išrinktasis būtų važiavęs pas merginą, jei ši istorija nebūtų turėjusi tokio plataus atgarsio ir buvusi pirmuosiuose portalų ir laikraščių puslapiuose? Kita vertus, po priesaikos Naujasis bus įsipareigojęs būti „lygiu visiems“. Ar tai reiškia, kad po šio vizito į Kauno klinikas jis įsipareigoja ateityje visais panašiais atvejais vykti į ligonines pas nukentėjusias, sumuštas ir išžagintas moteris? Tikėti tuo būtų tiesiog ciniška. Tai kam taip daryti?
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Apima svetimos gėdos jausmas, kaip ir dėl ministro Kukuraičio nuotraukos prie Matuko kapo. Ir kai nuo sužvėrėjusio gyvulio nukentėjusi mergina tapo Naujojo Mesijo įvaizdžio kūrimo dalimi, supratau, kad daugiausiai po dvejų metų dabar Naujuoju besidžiaugiantys rinkėjai pradės bėdavoti, kad „vėl išsirinkome ne tą“ ir pradės laukti eilinio Atėjimo.
Ar nenusibodo gyventi laukimu? Ar nenusibodo kiekvienai kadencijai vėl „užstatyti“ savo gyvenimus eiliniame LŪKESČIŲ IŠ VALDŽIOS BANKE? Jeigu nusibodo, turiu patarimą. Tai ir NEGYVENKITE LAUKIMU. Man juokingai atrodo įvairiausių „žvaigždžių“ sekėjai, kurie neįsivaizduoja dienos be žinių apie savo dievukų gyvenimus. Kažkas panašaus ir Lietuvos politikoje, kai visi seka savo MESIJUS, už kuriuos balsavo, juos beveik dievina, netgi kuria filmus, rašo knygas... Ne mes turime gyventi jų gyvenimus, o jie mūsiškius, kad suprastų, kaip juos padaryti geresnius ir darytų.
Baigdamas prezidentinę temą, galiu viską sudėti į vieną sakinį: jeigu prieš tai dešimt metų turėjome BOBĄ SU KIAUŠAIS, tai dabar mažiausiai penkerius turėsime VYRĄ BE JŲ. O taip norėtųsi, kad viskas būtų savo vietose...
