Pasvarstyti šia pamiršta tema paskatino M.Adomėno „grįžimas“ į TS-LDK gretas (nežinau tiksliai, dėl kokių priežasčių jis iš jų išguitas), partijos vadovui G.Landsbergiui pripažįstant, kad kviečiamasis nemažai prisidėjęs stiprinant tarsi ir konservatyvios partijos ideologinius pamatus.
Iš tiesų pasirodęs Lietuvos politikos padangėje M.Adomėnas energingai ėmėsi gaivinti liberalizmo bangos į krantą išmestą dūlėti konservatizmo sąvoką ir kas už jos slypi, 2010 m. išleido knygą „Libertas & pietas. Lietuviškasis konservatizmas“, surengė ne vieną intelektualinę diskusiją.
Kokią įtaką šios pastangos turėjo partijos, iš pradžių pasivadinusios Tėvynės sąjunga-Lietuvos konservatoriais, politikai, sunku pasakyti tikriausiai net patiems šios politinės organizacijos nariams. Pakeitę partijos pavadinimą į TS-LKD, V.Landsbergio įdirbiu besinaudojantys organizacijos vadovai su A.Kubiliumi priešakyje iš esmės buvo ir tebėra aktyvūs reformatoriai, liberalai, retkarčiais ištraukiantys į diskusijų paviršių kokią nors konservatorišką, akivaizdžiai daugeliui partijos narių nuobodžią temą, pavyzdžiui, šeimos koncepciją.
Dažniausias A.Kubiliaus žodis – reformos. Ne šiaip sau reformos, o labai intensyvios, ir kuo daugiau. Nieko blogo, nieko keisto, kitaip ir būti negalėjo.
Lietuva atkūrė nepriklausomybę postmodernistiniais laikais, kai jau sparčiai trynėsi ribos tarp klasikinių partinių pavadinimų, tradicinės ideologijos kėlė vidurių užkietėjimą, o terminas „konservatizmas“ asocijavosi su prie lašelinės prijungtu retrogradu. Per visą Rytų Europą riedėjo liberalių reformų bangos. Negi į Europos Sąjungą ateisi su planine ekonomika ir kolchozais?
Beje, Sąjūdžio programa irgi buvo persunkta liberalių reformų dvasios. Vienintelis konservatyvus šio istorinio dokumento fragmentas buvo tautinės mokyklos idėja, kuri greitai ir išblėso. Po Mastrichto sutarties Lietuvos politinį elitą užvaldė ES idėja, o paskui ją, suprantama, ir narystė NATO. Galėjai anuo metu politinę organizaciją ar partiją pavadinti kaip tik nori, svarbiausia – liberali reformų programa.
Steigiantis konservatorių partijai G.Vagnorius ironizavo – pirmiausia reikia „išvirti“, kad būtų galima ką konservuoti. Socialdemokratai taip pat perėjo į dešiniųjų reformatorių gretas ir patys nesigręžė nuo verslo.
Natūralu, kad viena populiariausių politinių jėgų tapo būtent liberalai. Sparčiai plito storos verstinės knygos apie liberalizmo filosofiją ir ideologiją, politinę praktiką, tuo metu apie konservatizmą – plonutė brošiūrėlė, perskaitoma valgant kiaušinienę. O kas mums metų metais komentuoja ekonominį gyvenimą? Laisvosios rinkos institutas. O kur dar įvairios visuomeninės liberalaus jaunimo organizacijos, Rotary ir panašūs klubai.
Taip ir gyvename iki šių dienų. Kad ir kas atsitiktų liberalų gretose, dar ilgai visuomenėje jie bus matomi ir palaikomi. Tokia dabartinės epochos dvasia.
O koks konservatizmo likimas? Ar tai jau tik praeitis, kadaise populiari tarp žemvaldžių filosofija? Mano manymu, konservatizmas netaps tik praeitimi dėl dviejų priežasčių: jis susijęs su žmogaus psichologija, charakteriu, temperamentu, o visuomeniniame gyvenime greta reformatoriško žengimo į priekį visada atsiras atsargus žvilgsnis į sparčias, bet ne visada pamatuotas permainas, ir juo labiau procesus, gresiančius tautos tradicijoms, kalbai ar tautinei tapatybei.
Amerikiečių sociologas, politologas, konservatorius tradicionalistas C.Rossiteris išskiria keturis konservatizmo termino vartojimo atvejus. Vienas jų – nusakantis žmogaus temperamentą, tam tikrus jo charakterio bruožus, kurie reiškiasi daugelio įvairių visuomenės sluoksnių kasdieniame gyvenime. Įpročiai, inercija, netikėtų permainų baimė, taip pat baimė prarasti savo statusą įprastoje socialinėje grupėje – nuolatiniai tokios psichologinės būsenos elementai, būdingi individui visais laikais.
Kita konservatizmo apibrėžtis – situacinis konservatizmas. Skiriamasis jo bruožas yra baimė, kuri politiniame gyvenime virsta radikalizmo, siūlančio perdaryti pasaulį tradicinių vertybių, sistemų ir gyvenimo būdo sąskaita, baime.
Abi šias atmainas įmetus į politinį gyvenimą atsiranda politinis konservatizmas. Plačiąja prasme tai esamos santvarkos, pasiteisinusių politinių sistemų, universalių moralinių normų gynimas. Dažniausiai tai siejama su dešiniaisiais, kurių politinė istorija kiekvienoje šalyje gali būti skirtinga. Šio tipo konservatizmą reikia skirti nuo reakcionizmo, dūsaujančio dėl praeities ir net siekiančio ją susigrąžinti.
Svarbus politinio konservatoriaus požiūris ir į revoliucijas. C.Rossiterio nuomone, „politinio konservatizmo misija Vakaruose buvo ne kova su revoliucija, o jos prevencija“.
Atskira ir daug platesnė tema, nei leidžia straipsnis, – filosofinis konservatizmas. Tai stipri Europoje intelektualinė jėga, kilusi iš nusivylimo liberalizmu. Nors tikrieji konservatoriai nenoriai leidžiasi į teorines spekuliacijas, filosofinėse publikacijose yra nuolat aptariamų temų.
Tai religijos palaikoma universali moralinė tvarka, natūrali žmonių nelygybė, neišvengiamas visuomenės susiskirstymas į klases ir sluoksnius, privačios nuosavybės vaidmuo siekiant žmogaus asmeninės laisvės ir socialinės tvarkos, pripažinimas, kad būtent tradicinės normos yra pažangos variklis, žmogaus proto ribos ir tradicijų, simbolių, ritualų, net prietarų svarba, taip pat daugelis kitokių svarstymų, iš kurių kai kas mūsų visuomenę net šokiruotų. Pavyzdžiui, daugumos valdymo tironija.
Pastaraisiais metais vis didėjantis dėmesys nacionaliniams interesams priešinantis globalizmui neabejotinai yra ir nauja konservatizmo banga, o gal net renesansas. Kaip tai galėtų reikštis Lietuvoje – rimtų svarstymų reikalaujanti tema.
