S. Pajarskas neslepia: 2008 metų spalio 5 dieną Klaipėdos kruizinių laivų terminale pakėlę „Ambersail“ bures plaukimui aplink Žemę, jis pats ir jo įgulos buriuotojai mąstė tik apie tai, kas laukia dar nepažintuose vandenyse.
Tačiau jau pirmasis susitikimas su Kylio lietuvių bendruomene, o vėliau – ir su Las Palmase juos pasitikusiais tautiečiais, privertė prisiminti ir kitą odisėjos misiją: telkti užsienyje pasklidusius lietuvius bendrai Lietuvos vardo tūkstantmečio šventei.
– Jūs buvote pirmasis „Tūkstantmečio odisėjos“ kapitonas. Kokie išlikę prisiminimai yra ryškiausi, prabėgus daugiau kai dešimtmečiui? – paklausiau S. Pajarsko.
– Prisimenu viską. Kaskart susitikę prisimename tą plaukimą. „Tūkstantmečio odisėja“ – itin svarbus mano gyvenimo įvykis.
O Lietuvos buriavimui per pastaruosius pusšimtį metų, jei ne didžiausias, tai – vienas didžiausių. Šis projektas mus, Lietuvos buriuotojus, pakėlė į visai kitą lygį. Mes beveik visi nieko neišmanėme, nieko nežinojome, nieko nesupratome. Tik vienas kitas buvo matęs ir patyręs daugiau.
Neįmanoma išmatuoti projekto sielos Raimundo Daubaro indėlio. Nors visi turėjo daug noro plaukti aplink pasaulį, Raimis sugebėjo visus suburti ir įgyvendinti šį projektą. Plaukdami „Ambersail“, mes visi pamatėme pasaulį, mums visiems atsivėrė nauji vartai, visi įgijome neįkainojamos patirties.
Atsimenu viską: išplaukimą, pirmąją bangą, pirmąją audrą ir rytą po audros. Atsimenu pokalbius, maisto stygių, liūdesį, barnius – pasitaikė ir tokių. Apie viską galėčiau pasakoti per naktį.
– Jūsų misija buvo ne tik įveikti iššūkius jūrose ir vandenynuose, bet ir pakviesti užsienio lietuvių bendruomenes drauge švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį ir įteikti joms tuomečio prezidento Valdo Adamkaus laiškus. Kaip jus pasitiko Kylio (Vokietija) ir Las Palmaso (Ispanija) lietuviai?
– Kylyje mes dar ne visiškai supratome, ką darome, kol nepamatėme, ką mes ir mūsų laivas reiškia jiems – gyvenantiems vos už Baltijos. Pradžioje buvo net kažkaip nejauku – atrodė, kad tai netikra, kad suvaidinta.
Net šūkį „Vienas vardas – Lietuva!“ pirmąsyk sušukome kažkaip nedrąsiai. Ir aš itin jaudinausi skaitydamas Valdo Adamkaus laišką. Tik vėliau filmuotoje medžiagoje pamačiau, kaip tie žmonės virpėjo, kai kurių akyse kaupėsi ašaros.
Turėjo praeiti laiko, kol suvokėme, kokia svarbi ta odisėja buvo pasaulio lietuviams.
Las Palmase mus pasitiko ir Vytautas Landsbergis, kuris ten kaip tik koncertavo. Tai buvo mano pirmoji pažintis su šiuo didžiu žmogumi. Iki šiol prisimenu V.Landsbergio žodžius: „Vyrai, tai, ką jūs darote, darote labai teisingai.“
Iki tol mes daugiau galvojome apie patį plaukimą, apie audras, kurios gali mūsų laukti, bet po šių žodžių ne vienas susimąstė, kad turime ir kitą misiją.
– Iškart po „Tūkstantmečio odisėjos“ sakėte: „Vaikystėje žiūrėdavau filmus apie karą ir vis svarsčiau, kaip tie didvyriai gali po kulkomis lįsti. O kaip būtų? – klausiau savęs. Dabar sakyčiau, kad gal nesinorėtų, negalėčiau, nors, manau, kad vis dėlto už tėvynę daug negalvodamas atiduočiau gyvybę.“ Ar, bėgant metams, jūsų požiūris keitėsi?
– Jei anksčiau dar klausdavau savęs, ar tikrai nemeluoju pats sau, ar tikrai drąsiai ginčiau tėvynę, tai dabar sakau, kad daryčiau tai nemąstydamas. Apie tai kalbu retai, nes vaikai suaugo ir nebeturiu su kuo apie tai pasikalbėti, bet susimąstau gana dažnai.
Ką tik buvau Ukrainoje, su vietiniais kalbėjausi apie karą ir suprantu, kaip svarbu kovoti dėl savo tėvynės.
Susidomėjęs žiūrėjau reportažus apie paskutinį su ginklu rankose žuvusį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną ir rastus jo palaikus. Viliuosi, kad gerai suprantu tuos žmones, kurie kovojo dėl laisvos Lietuvos. Manau, kad jei ir mane tėvynė šauktų, eičiau jos ginti. Nes tokia mano pareiga.
– „Tūkstantmečio odisėjos“ buriuotojai pradėjo tradiciją kasmet liepos 6 dieną 21 valandą vietos laiku viso pasaulio lietuviams giedoti „Tautišką giesmę“. Ar pats kasmet su visa Lietuva ir pasaulio lietuviais ją giedate?
– Žinoma. Nedrįsčiau teigti, kad pastaruosius dešimt metų tai dariau absoliučiai visada, bet daug kartų ją giedojau skirtingose vietose. Kažkuriais metais tai dariau vienas namuose. Giedojau tyliau, bet giedojau.
x x x
Mintis apjuosti viso pasaulio tautiečius Lietuvos himnu kilo jachta „Ambersail“ plaukusiems „Tūkstantmečio odisėjos“ buriuotojams lankantis pasaulio lietuvių bendruomenėse.
Šiuose tautiečių susitikimuose pastebėta, kad „Tautiška giesmė“ gali skambėti kitaip ir suburti žmones įvairiuose mūsų planetos kampeliuose.
Tie 120 buriuotojų kelionėje aplink pasaulį ne tik vykdė misiją paskelbti tautoms ir tautiečiams apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus kapitonams įteikė 25 laiškus, skirtus lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje.
Tie buriuotojai sutelkė po Žemę pasklidusius lietuvius, o mes tapome vienintelė tauta pasaulyje, kurios himnas kasmet tą pačią dieną apskrieja visą pasaulį. Tad šios tradicijos dešimtmetį šiemet liepos 6-ąją 21 valandą atšvęskime kaip niekas dar nešventė – darniai, garsiai, kūnu ir širdimi sugiedokime „Tautišką giesmę“!
