Tie vyrai su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ penkiuose žemynuose, 19-oje šalių kvietė burtis lietuvių bendruomenes ir visiems vienu metu švęsti neeilinę savo šalies šventę.
Devynis mėnesius jachta „Ambersail“, kurioje plazdėjo ne tik trispalvė, bet ir kapitonams įteikta Lietuvos prezidento vėliava, skrodė pasaulio vandenynus.
Tai buvo 200 parų ant vandens, o iš viso – 274 dienos ir naktys. Jachta išmatavo 37 tūkst. jūrmylių (68,5 tūkst. km), aplankė penkis žemynus – Europą, Afriką, Australiją (su Okeanijos salynui priklausančia Naująja Zelandija), Pietų Ameriką ir Šiaurės Ameriką.
Tie 120 buriuotojų kelionėje aplink pasaulį ne tik vykdė misiją paskelbti tautoms ir tautiečiams apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus kapitonams įteikė 25 laiškus, skirtus lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje.
Tie buriuotojai sutelkė po Žemę pasklidusius lietuvius, o mes tapome vienintelė tauta pasaulyje, kasmet tą pačią dieną tuo pat metu giedanti savo himną. Tad ir šiemet liepos 6-ąją 21 valandą vietos laiku jį giedos viso pasaulio lietuviai.
Tai buvo nuotykių ir įspūdžių kupina kelionė aplink pasaulį, nuspalvinta jaudinančių susitikimų su kituose kraštuose gyvenančiais lietuviais. Šią buriuotojų kelionę aprašė „Lietuvos ryto“ korespondentė Eglė Šilinskaitė-Puškorė. Pateikiame jos tekstų ištraukas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ albumo.
* * *
II etapas KEIPTAUNO EKSPRESAS
Las Palmasas–Žaliojo Kyšulio salos–Keiptaunas. Kapitonas Audrius Jasinskas. 2008 10 25–11 24. Nuplaukta 5 940 jūrmylių. Aplankyta Pietų Afrikos Respublikos lietuvių bendruomenė.
Vėlų lapkričio vakarą kapitonas Audrius Jasinskas prisėdo Keiptauno uoste ir susimąstė. Šalia šnopavo nuolatiniai uosto gyventojai jūrų liūtai, už nugaros žibėjo didmiesčio šviesos, o priešais suposi „Ambersail“. Nors buvo jau tamsu, jachtoje virė darbas – nauja įgula nekantravo išplaukti.
Kitaip nei naujokai, kapitonas A. Jasinskas žinojo visas tos jachtos kertes, nes lygiai mėnesį „Ambersail“ buvo jo namai, o gultas prie šturmaninės, kur vos atmerktos akys įsminga į kompiuterio ekraną, – jo lova.
Sėdėdamas prieplaukoje ir žvelgdamas į išplaukti pasirengusią jachtą, A.Jasinskas nenorėjo su ja skirtis. Kaip ir visi kiti jo įgulos vyrai – graudu buvo kiekvienam. Ir kiekvieno galvoje akimirksniu praskriejo tas mėnuo Atlanto vandenyne: 31 para vyriškoje draugijoje, kasdienę rutiną paįvairinant gero humoro doze ar įgrisusiam beidevindui sugalvojant dar vieną naują epitetą.
* * *
Kanarų salų sostinė Las Palmasas išsiskiria balto smėlio paplūdimiais, kaitria saule, prabangiais viešbučiais ir iki paryčių veikiančiais naktiniais klubais. Ten yra viskas, ko reikia poilsiui ir pramogoms.
Bet kai į Las Palmasą įplaukė milžinišką trispalvę iškėlusi jachta „Ambersail“, dviem dešimtims lietuviškai kalbančių vyrų pramogos visai nerūpėjo. Vieni švarino laivą, kiti taisė gedimus, treti rūpinosi atsargomis. Las Palmaso prekybos centro patarnautojai krantinėje rikiavo dėžes su produktais.
Jachta dūzgė kaip bičių avilys. Krapštydamasis šturmaninėje kapitonas A.Jasinskas buvo neįprastai tylus – mintyse ir toliau dėliojo kelionės planą, dar kartą apmąstė galimas staigmenas, perkratė būtinų daiktų sąrašą. Erzino nežinomybė, nes tai buvo pirmasis toks ilgas odisėjos etapas, o didžiajai įgulos daliai iki tol neteko plaukti tokia greita sportine jachta.
„Gali susidėlioti tobuliausią modelį. Gali krante net brėžinį nusibraižyti, kaip viskas bus, kas ir ką darys – temps tą ar kitą virvę, bet plaukimas viską sustato į vietas“, – kapitonas A.Jasinskas tuo įsitikino jau pirmąją kelionės naktį.
Las Palmasas juos į Atlantą išleido dar žlibinant saulei ir dvelkiant brizui. Vakarop vėjas ėmė stiprėti, o sutemus ir visai įsišėlo. Krantui nutolus ėmė siausti ir Atlantas. Nuo mėnesiui skirtų maisto atsargų apsunkusi sportinė jachta didžiuliu greičiu skriejo pirmyn.
Nežinia, ar neatlaikiusi kovos su bangomis, ar iš tiesų pagavusi grobį, ėmė žviegti Linusio – Lino Pakalniškio – meškerės ritė, todėl šis nusiyrė į laivo galą jos traukti. Prie vairo stovėjęs kapitonas dar spėjo šūktelėti: „Laikykis!“, bet ir įspėjimo nereikėjo, kai atsisukęs Linas išvydo į jachtą lekiantį vandens kalną. Meškerė nukrito ant denio, o žvejys net nespėjo pagalvoti – ranka automatiškai pati prisegė saugos diržą.
Išsimaudė abu, o kajutėje vakarieniavusių vyrų maistas ir lėkštės atsidūrė ant grindų. Visiems dingtelėjo vienintelė mintis: „Lūžta stiebas!“
Žaibo greitumu visi sušoko ant denio – gelbėti į vandenyną beiškeliaujančių atsarginių burių, kurios dar prieš akimirką buvo pririštos denyje. Vanduo nuplovė keturias bures, kurios risdamosi sulaužė apsauginę tvorelę. Tris bures šiaip taip pavyko iškelti, vis dėlto vandenynui teko paaukoti genakerį. Darbas buvo itin sunkus ir susitvarkyti prireikė net šešių valandų. Kai pailsę pagaliau prisėdo, kiekvienas įniko į savo mintis.
„Tas įvykis padėjo greičiau suvokti, kad tai – ne šiaip pasiplaukiojimas ir tokie dalykai gali nutikti bet kada. Baigėsi juokeliai ir niekam nebereikėjo sakyti, kad vilktųsi liemenes ar segtųsi diržus“, – kapitonas A. Jasinskas už pirmosios nakties krikštą savotiškai net padėkojo Seniui – vandenų valdovui.
* * *
Savaitė iki Žaliojo Kyšulio salų neprailgo. Per tiek laiko gyvenimas laive dar nespėjo virsti rutina. Vieni pasveiko nuo jūrligės ir plaukimas nušvito ryškiomis spalvomis. Kiti pagaliau bent kiek pamiegojo, nes nuolat kalbančios jachtos garsai tapo įprasti. O visi be išimties mėgavosi buriavimu: kas stovėdamas prie vairaračio, kas keisdamas bures, o kas ir kambuze – laivo virtuvėje.
Prieš įplaukiant į Prają – Žaliojo Kyšulio salų sostinę – teko raportuoti amerikiečių kariniam laivui Nr. 55, turbūt todėl vėliau ir atsirado įkyriems vietiniams skirta istorija apie „Ambersail“ – NATO pagalbininkės – misiją.
„Sala mus pasitiko niūri ir tamsi – nešvietė net uosto įėjimo vartų signalinės šviesos. Be to, mus ignoravo, nes į mūsų užklausas iš kranto niekas neatsišaukė
Priplaukę prie numatytos švartavimosi vietos, iš vietinių gestų supratome, kad čia švartuotis arba negalima, arba nepatartina, o gal net pavojinga dėl didelių bangų. Nusprendėme išmėginti laimę kitame uostelyje, kuris, pasirodo, drauge ir keltų prieplauka, ir žvejų uostas, ir žuvų turgus.
Braudamiesi pro plūduriuojančius šalutinės uosto veikos produktus – polietileno maišus, kartonines dėžes, žuvų liekanas, atokiau pastebėjome laivą vaiduoklį, kurio spalva buvo nenusakoma, iliuminatoriai – išdaužyti, o švartavimo lynas skleidė nesuvokiamus garsus.
Laivo kapitonu ar tikrai artimu jam asmeniu prisistatęs žmogus buvo poliglotas – mokėjo anglų, prancūzų, ispanų kalbas. Kiekvienos jų – po tris penkis žodžius.
Bendromis įgulos lingvistinėmis pastangomis buvo gautas leidimas prisišvartuoti šalia. Kartu įgijome galimybę pasinaudoti kaimynų deniu kaip tilteliu į krantą. Kaip vėliau paaiškėjo, tas žmogus buvo ne visai kapitonas, o leidimas gautas ne visai „už ačiū“.
Išraiškinga gestų kalba buvome perspėti apie vietinių pomėgius, tradicijas, o gal netgi gyvenimo būdą: vagystes, apgaules, sukčiavimą. Perspėjimas duotas laiku – netrukus pasirodė pirmieji komersantai, į kuriuos mes visiškai nekreipėme dėmesio, bet tai jų nė kiek netrikdė. Po 20 minučių jų monologo buvo nusiųsti du įgulos atstovai ryšiams su krantu pamėginti išgauti nors apytikslę informaciją apie galimybes papildyti vandens, dyzelinio kuro, maisto produktų atsargas.
Bet nei verslininkai, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, greičiau yra šešėlinės ekonomikos atstovai, nei jų atsivestas vertėjas, į visus klausimus, netgi „kur“ ir „kada“, turėjęs universalų atsakymą „yes“, nieko konkretaus pasakyti negalėjo. Užtat konkrečiai apibūdino savo prekių ir paslaugų spektrą, kuris beveik šimtu procentu nesutapo nei su mūsų buriuotojiška etika, nei su gyvenimo būdu.
Nei švelni atsisakymo forma, nei pseudokapitono reikalavimai palikti mus ramybėje, negelbėjo, kol pasirodė uosto apsaugos darbuotojas. Gavęs šlakelį lietuviško brendžio ir jo padegustuoti atsivedęs kolegą, uosto apsaugininkas pažadėjo užtikrinti ramų miegą pavargusiai įgulai. Po 15 minučių sutartis vienašališkai nutraukta, nes apsaugininkams atsirado neatidėliotinų reikalų.
Vėl pasirodžius vertelgoms, mūsų kapitonas nusprendė paskirti „Ambersail“ sargybą. Prekeiviai po truputį mažino atstumą iki jachtos, todėl panaudotas paskutinis argumentas palikti mus ramybėje.
Vienas įgulos narių čiabuviams paaiškino, kad vykdome išskirtinį NATO projektą, todėl mes ir mūsų aplinka yra nuolat stebima. Šiuos žodžius patvirtino akivaizdžiai matoma jachtos vaizdo įranga. Vietiniai perspėti, kad, priartėjus prie jachtos „Ambersail“ arčiau kaip per 10 metrų, aparatūra automatiškai įsijungia ir perduoda informaciją į artimiausią NATO bazę.
Argumentas suveikė. Kažką tarpusavyje burbuliuodami, jie atsitraukė, bet sargybos vis tiek neatsisakėme.
Paryčiui į uostą ėmė grįžti žvejai. Visą flotilę vienijo bendri bruožai: jokių atpažinimo ženklų, registracijos numerių, neaiški spalva, nekoks kvapas ir jokiais fizikos dėsniais nepaaiškinamas gebėjimas neapvirsti ir nepaskęsti, nes įgula ir kroviniai buvo išdėstyti tik pagal jiems suprantamą logiką. Vaizdas sudomino.
Gavęs kapitono leidimą, dėl suprantamų priežasčių palikęs laikrodį jachtoje ir pasiėmęs keletą JAV dolerių, patraukiau šurmulio link. Praėjęs pro sargų būdelę, kurioje „budriai“ snaudė mūsų vakarykščiai „angelai sargai“, patekau į turgaus prieigas.
Kažkodėl tvyrojo nešviežios žuvies kvapas, o ausis kurtino toks triukšmas, koks paprastai būna sporto arenoje, vienai krepšinio komandų paskutinę sekundę pelnius lemiamus taškus. Susidarė įspūdis, kad pagrindinis kriterijus derantis dėl kainos yra pirkėjo arba pardavėjo balso stiprumas ir tonas.
Prašvitus pastebėjau, kad esu vienintelis baltosios rasės atstovas turguje ir kad aplink mane formuojasi beveik uždaras prekeivių ratas. Kiekvienas jų, perrėkdamas kitą, kažką man siūlė, kol prie manęs prasibrovė kažkoks vyrukas ir kiti prekeiviai pritilo. Vietinis padavė man ranką, o aplinkiniams, mostelėjęs mūsų jachtos pusėn, ėmė kažką aiškinti. Sugebėjau išskirti žodžius „Ambersail“ ir „NATO“, o mane apsupusiųjų ratas per keletą minučių išsisklaidė.
Kai grįžau, atlikome būtinus darbus jachtoje ir gavome leidimą pasižvalgyti po Prają, kurios centras priminė sumažintą Gariūnų turgavietę. Ant visų šaligatvių ir tarpuvartėse buvo išstatyti prekystaliai: šalia žuvies gulėjo karoliukai, o prie kojinių glaudėsi drožinėtas drambliukas. Skirtumas tarp Gariūnų ir Prajos centro – pastarojoje visiškai nebuvo pirkėjų, nors prekeivių tai nejaudino.
Gatvėmis zujo nešuliais apsikrovusios moterys, kai kuriuos sunkius daiktus užsidėjusios net ant galvos. Tuo metu patogiai įsitaisę vyrai niekur neskubėjo ir ramiai ilsėjosi. Vaikų būriai atkištais delnais entuziastingai sutikinėjo kiekvieną turistą.
Grįžę išklausėme įgulos draugų pasakojimus apie keistoką uoste papildyto vandens spalvą bei specifinį kvapą ir apie kuro kolonėlės darbuotojo aiškinimus, kad tikrasis dyzelinas turi būti rudas. Aptarėme šių produktų vartojimo eiliškumą ir sąlygas.
Pasirengėme išplaukti. Tik prieš tai, žinoma, „privalėjome“ atsidėkoti gretimo laivo kapitonui ir pagrindiniam uosto muitininkui, jų nuomone, smarkiai prisidėjusiems prie mūsų odisėjos sėkmės.“
Iš jachtos dienoraščio. Mindaugas Baltrūnas
* * *
Jūreiviai pasakoja, kad Kolumbo laikais ties pusiauju, kuriame retai pučia vėjas, laivai įstrigdavo ištisoms savaitėms. Todėl ta štilio zona praminta Arklių platuma, nes nuo bado tekdavo gintis mintant arkliena, paskerdus per Atlantą gabenamus gyvulius.
Su misija kuo greičiau Keiptaune laukiantiems lietuviams ir litvakams nugabenti Prezidento laišką plaukiančiai „Ambersail“ įgulai badas negrėsė. Be to, jachtoje nebuvo ir arklių. Bet buvo variklis, padėjęs įveikti štilį ir nenutolti nuo grafiko.
Kertant pusiaują neįmanoma išvengti šventės. Kaip ir tradicinio ritualo – krikšto. Jachtoje net buvo vaidinimas – su Neptūnu (Linkus), jo padėjėju Amberseiliumi (Minzinis), velniais, burtininkais, undinėmis ir net prostitute – kiekvienas turėjo kokį nors vaidmenį.
Buvo šokiai, vaišės ir privaloma stiklinė Atlanto vandens – tokio sūraus, kad druska, rodės, girgždėjo tarp dantų. Tik jo paragavę ir įsitikinę, kad Seniui nupilamas ne tik pirmasis stiklelis viskio, bet ir daugybė negerų dalykų, buriuotojai gavo Neptūno leidimą plaukti toliau ir sertifikatus, kad pusiaujas kirstas.
Ta maža pačių susikurta šventė nuspalvino kasdienybę, nors kai kuriems rutina dar nebuvo spėjusi įgristi.
O ir kaip galėjo, kai kas rytą, dieną, vakarą ar naktį vandenynas padovanodavo ką nors nauja: be tunų ir delfinžuvių ant kabliuko užkibusias moteriškas kelnaites; prie masalo lendančius ir Sauliaus Pajarsko meškerės vale besipainiojančius audrapaukščius, kurie, saugodami savo privatumą, gelbėtojui kapojo ir rankas, ir kojas; vieną kitą banginį; naktis žibant planktonui; jūrmylė po jūrmylės kapsinčią buriuotojišką patirtį; vis labiau tvirtėjančią vyrišką draugystę.
„7 val. 45 min. Sapnuoju žemišką sapną. Jis nutrūksta. Kodėl? Pramerkiu akis – Karolis. Iš žemės grįžti į jachtą užtenka sekundės. Vienas po kito mostelime rankomis. Plaukimo pradžioje tai buvo žodžiai. Karolis: „Kelkis, laikas budėti.“ Aš: „Prabudau, keliuosi.“
Jau dvi savaites žodžiai nereikalingi. Nužvelgiu Karolio aprangą: „Nešalta?“ „Ne.“ Ką rengtis – aišku. Jis dar turėtų paklausti: „Ką gersi?“, bet nebereikia. Nebereikia ir atsakymo: „Žalios ir tris cukraus.“
Po dešimties minučių su keletu džiūvėsių kišenėje ir puoduku arbatos išlendu iš kajutės. Apsiblaususiu žvilgsniu apžvelgiu horizontą. Naivu – jau dvidešimt dienų tas pats.
Užmetu žvilgsnį į prietaisus. Aišku, tas pats. „Kaip?“ – klausiu. Rytis prie šturvalo trūkteli pečiais: pats matai. Renkasi mūsiškiai. Visi apsimiegoję. Senoji pamaina juokauja. Jiems saulė jau zenite, mums – tik horizonte. Linkus bando pritariamai juoktis, bet trukdo žiovulys. Po penkiolikos minučių supratę, kad jų juokeliai kol kas juokingi tik jiems patiems, eina miegoti.
Visiškai nubundame paeiliui suvaikščioję nusiprausti. Žiūrime į horizontą, pasikeičiame keliomis frazėmis. Sėdim, žiūrim. Pasitvarkome bures, paeiliui pasitikriname elektroninį paštą. Vėl sėdim, žiūrim. Vienas po kito pradedame kažką pasakoti – dažnai tai, ką jau buvome pasakoję. Normalu.
Pusę dvylikos, kaip visada, pasirodo Linusis. Jo žadinti nereikia. Niekada. Mes juokaujame, jis ne – tik apsidairo. Matyta situacija. Einu semti vandens, keliu Liną,
Vygį. Saulius – pats. Giedrius paruošia karštus gėrimus. Keičiamės.
Kažkoks triukšmas viršuje, kažką pamatė. Kažką plaukiant. Visi lekiam į viršų. Nuo trepsėjimo pabunda ir likusieji. Jie irgi jau viršuje. Kas tai? Ryškėja. Išryškėjo: skardinė statinė. Tuščia, per daug iškilusi. Ginčai, diskusijos. Iš kur?! Kas joje buvo?! Vis kažkas nauja...
Vėl praėjo eilinis pusdienis – koks dvidešimtas lygiai toks pat.“
Iš jachtos dienoraščio. Mindaugas Baltrūnas
* * *
Nuo pat išplaukimo vargino karštis. Toks, kad, atrodė, lydėsi net smegenys: iki raudonumo įkaitusiame denyje negalėjai pastatyti basos kojos, o kajutė buvo lyg pirtis. Ramiu oru beveik visi, išskyrus stovintį prie vairo, lyg katinai nuguldavo denį, retkarčiais pašokdami persilieti šiltu Atlanto vandeniu.
Prašokus pusiaują pūstelėjo vėjas. Beidevindas. Kelioms savaitėms. Jau tapo kasdienybe, kad vaikštant pasvirusio laivo denyje viena koja trumpesnė, o bangos – lyg varpo dūžiai – kasdien pasveikina pabudusius ar atsisveikina su einančiais miegoti. Kasdien ir be sustojimo tos bangos daužė jachtą ir lyg plaktuku kalė per galvą.
„Tas daužymas varė iš proto. Lėkdamas prieš bangas, vieną kitą gauni tokią, kad garsas per visą kūną nueina iki pat dantų plombų. Laive viskas traška braška, atsiranda smulkių gedimų: tai kažkas lūžta, tai falas nusitrina, tai virvės trūksta. Ir traumos prasidėjo – kažkas pirštą išsisuko, kažkam koją mėšlungis sutraukė“, – tokios nedidelės nelaimės A. Jasinsko įgulą lydėjo kelias savaites.
Net pats kapitonas vaikščiojo su mėlyne, kai bandydamas pagauti stakselio virvę gavo su ja per žandą. Trinktelėjo gerai – net žvaigždutės akyse žybtelėjo.
* * *
„Labai norisi parašyti, kad Keiptaunas jau netoli! Tačiau pažvelgi į GPS, kurio ekrane – 1 900 jūrmylių, suskaičiuoji, kiek tai būtų dienų, ir supranti, kad priešakyje – dar ilgas kelias.
Didelį įspūdį palieka naktiniai budėjimai, kai dauguma įgulos miega kajutėje, o ant denio – tik keli žmonės.
Stovi prie vairo, laivas lekia tarp horizontą dengiančių galingų tamsių Atlanto bangų. Šviečiantys žvaigždynai, dangų raižantys meteoritai, blyksintis planktonas.
To nenupasakosi, nenufotografuosi, nenufilmuosi. Tai reikia pajusti.
Dar daugiau suvoki, kai pagalvoji apie laive kruopščiai nuo drėgmės paslėptą Lietuvos Prezidento vėliavą ir laiškus tautiečiams. Tuomet užlieja pasididžiavimas savo šalimi, jos istorija ir „Tūkstantmečio odisėjos“ misija.“
Iš jachtos dienoraščio. Linas Pakalniškis
* * *
Kai laukiantys krante nerimsta ir, viltingai žvelgdami į horizontą, laukia atplaukiančių, brangi kiekviena minutė. O jos tirpo. Krante jau būriavosi kelios dešimtys Keiptauno lietuvių ir litvakų, miesto pareigūnai, net iš Tel Avivo atskridusi Lietuvos ambasadorė Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikai, o iki kranto buvo dar geras pusdienis.
Išeitis rasta ir, likus pusšimčiui jūrmylių iki kranto, Linusis su Sauliumi, į sausmaišį saugiai supakavę Prezidento laišką ir vėliavą, persėdo į jų paimti atskriejusią greitaeigę guminę valtį, kurią išnuomojo žemės komanda. Vien į ją įlipti buvo išmėginimas, nes bangos šokinėjo per valties viršų.
Plaukti buvo ne ką lengviau: pirštai tvirtai gniaužė apsauginį strypą, o akys akylai stebėjo vandenį. Linas pasidžiaugė užsidėjęs akinius nuo saulės, nors danguje jos ir nesimatė. Saulius buvo be akinių, todėl krante dar ilgai trynė sūraus vandens išplautas ašarojančias akis.
Trinktelėjęs į didesnę bangą valties vairininkas atsisukdavo pažiūrėti, ar visa įgula laive. Nuo stipraus smūgio akimirksniu galėjai išlėkti už borto.
Iš laivo – tiesiai į šventę. Šlapi, prakaituoti ir kiek sutrikę Linas su Sauliumi skleidė Prezidento vėliavą. Sunku likti šaltakraujiškam, kai dar neatgavusį žado po pragariškos kelionės glėbesčiuoti puola lietuviško žodžio išsiilgusios moterys.
Po šešių valandų uoste prisišvartavo ir jachta. Ištvermingiausieji jos sulaukė, kad galėtų pasveikinti vandenyną perplaukusius vyrus, o šie juos pakviestų susivienyti bendrai šventei.
* * *
Jachtoje gyvenimas paprastas. Kai aplinkui tik vanduo, daug nereikia.
Trupučio gėlo vandens nusiprausti.
Šlakelio romo šventei atšvęsti.
Karšto viralo skrandžiui palepinti.
Gero anekdoto nuotaikai pakelti.
Vėjo burėms išpūsti.
Vyriškoje draugijoje nėra jokio grimo. Viskas paprasta ir aišku. Gal todėl visai nesinorėjo išlipti.
