Nors daugiausia pustuštėms diskusijoms skirtos Asamblėjos rezultatai menki, vis geriau negu nieko. Pagaliau valstybėms yra proga pareikšti savo poziciją ne vien migdančiomis diskusijomis, bet ir protestuoti, triukšmingai palikti salę ir vėl sugrįžti.
Rusija ne kartą siuntė delegatu V.Žirinovskį – esą tegu pašūkauja, panervina Baltijos valstybes, E.Zingerį. Pastaraisiais metais ir pačiai Rusijai teko susinervinti, kai dėl Krymo okupacijos neteko balso ir kitokių parlamentinių galimybių aiškinti savo „teisingą“ politiką.
Bet, kaip įsitikinome, Rusija neilgai buvo sutrikusi. Paaiškėjo, kad geriau suvokia „vakarietišką mąstymą“ nei Vakarai rusišką. Pareiškė paliekanti seną garbingą organizaciją ir nebemokėsianti jai savo dalies. Ir neapsiriko.
Demokratinių vertybių žemyne tuoj pat nuo svarstymų apie vertybes buvo pereita prie konkretaus klausimo apie kainą, kitaip sakant, apie vertybinius popierius. Ir Rusija vėl pakviesta tapti visateise nare.
Bet, mano manymu, svarbus ir kitas šio tiek Ukrainos delegaciją, tiek jos rėmėjus papiktinusio sprendimo aspektas. Dabar madinga kalbant užsienio politikos klausimais vartoti žodį „signalas“. Galima net neabejoti, kad ryškia balsų persvara (su Vokietija ir Prancūzija priešakyje) Kijevui siunčiamas signalas per struktūrą, kuri nėra ES institucija, apie kitokią galimą Vakarų politiką Ukrainos atžvilgiu.
Kokia ta politika bus, dar sunku pasakyti, bet naujoji Ukrainos valdžia turi rimtai susirūpinti dėl ateities. Pirmiausia dėl reformų, jeigu nori nedviprasmiškos Vakarų paramos.
Nuo garsiojo Maidano laikų praėjo penkeri metai. Ir kokie rezultatai? P.Porošenka, apėjęs faktiškai visas vakarietiškas politines aikšteles ir aistringai kalbėjęs iš visų tribūnų, pralošė rinkimus triuškinančiu skirtumu. Tai jau daugiau nei signalas.
Tik aiškios ir tvirtos reformos dar gali išgelbėti Ukrainą nuo didėjančio pesimizmo, kurį padidina ir ETPA sprendimas, taip pat nuo pasidavimo anarchijai, kurios ženklų šalyje daugėja. Vakarai padės, bet neišgelbės.
Deja, prieš rinkimus aiškiai kalbėjęs ir labiau nei įtikinamai laimėjęs prezidentas V.Zelenskis dabar atrodo sutrikęs. Gal tai laikina, bet kad tik netaptų nuolatine būsena. Rinkimų į Ukrainos parlamentą rezultatai gali būti netikėti ir V.Zelenskiui.
Kad ir kokios būtų tolesnės peripetijos dėl Rusijos buvimo ETPA, o kada nors gal ir dėl Europos Tarybos likimo, dabar Maskva jaučiasi padėties šeimininke. Jai pasisekė išprovokuoti dvejopą Vakarų Europos požiūrį į skelbiamas vertybes. Viena yra apie jas garsiai kalbėti ir visai kas kita – konkretūs nauda pagrįsti sprendimai. Be to, Rusija pajuto, kad Vakarams pradeda nusibosti ir sankcijų karas.
Jau ne kartą įsitikinau, kad bent Lietuvoje neįvertiname aktyvios Rusijos diplomatijos veiklos pasaulyje. Visas mūsų dėmesys sutelktas į Kremliaus slaptųjų tarnybų veikimą, o iš tiesų tai sudaro ne pačią svarbiausią kaimyninės valstybės veikimo pasaulyje dalį.
Tiesą sakant, žlugus sovietinei imperijai ilgą laiką vakarietiškos apžvalgos apie Rusiją buvo labai silpnos, paviršutiniškos, žiūrinčios iš aukšto. Tik visai neseniai atsirado solidesnių tyrinėjimų, dažnai padedant Vakarų universitetuose dirbantiems Rusijos mokslininkams. Tai nereiškia, kad jei Rusija užsienio politikoje dirba visais frontais, tarp jų ir kariniame, reikia pagaliau su tuo susitaikyti ir leisti įvykiams šuoliuoti sava eiga.
Reaguoti į Maskvos veiksmus būtina, bet esminis klausimas: kaip? Negaliu pagrįsti moksliniais tyrimais, bet man atrodo, kad jei sankcijos per tam tikrą laiką nesukelia norimų pasekmių, jų poveikis pradeda silpti. Trivialu sakyti, kad sankcijos veikia ir atvirkštine kryptimi.
Kada nors juk sulauksime viešų tikslių duomenų, kokiu mastu sankcijų karas veikia kiekvienos šioje zonoje esančios valstybės ekonomiką. Ir kaip į tai reaguos visuomenė? Vokietija jau seniai reaguoja. „Nord Stream 2“ stūmimas į projekto realizacijos užbaigimo galutinį tašką yra ir netiesiogiai išreikšta neigiama nuomonė apie sankcijas.
O kas bus, kai pradės tekėti dujos? Rusija dujotiekio atidarymo dieną paskelbs nacionaline švente. Ukraina pasipiktins raštu ir žodžiu. Lietuva apgailestaus dėl vienybės stokos ir filosofuos apie vertybių supainiojimą. Kaip ir dabar dėl ETPA sprendimo.
Pareiškimais ir apgailestavimais šiais laikais gali ir pasikloti, ir užsikloti, bet dėl to niekas nepasikeis. O ką reikia daryti? Lengva paklausti.
Pirmiausia, manau, reikia liautis moralizuoti. Lietuvos pasipiktinimais Rusijoje domisi tik propagandininkai, o Vakarų valstybės visada elgsis pragmatiškai. Jeigu manys, kad Rusijos mokestis EPTA reikalingas, jos taip ir nuspręs, ir patars taip balsuoti savo delegacijai.
Kažin ar kam nors dar paslaptis, kad būtent dėl to Lietuvos kandidatas į ET generalinio sekretoriaus postą pralaimėjo dar prieigose.
Vienintelis kriterijus, kaip elgtis, – savi nacionaliniai interesai. Mažai, retai ir labai abstrakčiai apie juos kalbame. Prasminga remti Ukrainą? Remkime. Beje, Ukrainoje taip pat vyksta „sostų karai“. V.Zelenskį, kuris didžiojoje politikoje dar kojų neapšilo, opozicija jau kaltina „pralošimu“ ETPA.
Kažin ar Lietuvai į tai reikėtų veltis. Pritariu Lietuvos delegacijos ETPA nario A.Butkevičiaus nuomonei: jokia valstybė nepaliks ETPA. O ar išduoda Vakarai kokiu nors sprendimu vertybes, tegu rašo apžvalgininkai.
