Bene pagrindiniu nesutarimų šaltiniu įvardydami vadinamųjų vaiko pinigų dydį, dėl koalicijos besiderantys politikai, be abejo, gudrauja, nors, kita vertus, tikrai apsimoka parungtyniauti, kuris pasiūlys didesnę sumą ir pavaizduos didesnį šeimų globėją.
Juolab kad į koalicijos sutartį galima įrašyti bet kokias sumas, o skliaustuose smulkiomis raidėmis pridėti universalųjį „jei leidžia finansinės galimybės“. Ir viskas.
Taigi iš tiesų pagrindinis derybų kliuvinys – postų dalybos. Seimo pirmininko kėdė, regis, liks valstiečiams, tiksliau, jos įsikibusiam V.Pranckiečiui. Šis politikas, jausdamas, kad net valstiečių frakcijoje gali pritrūkti balsų jį nuversti, užsispyręs laukė ir sulaukė savo valandos.
Aišku, V.Pranckiečio santykiams su R.Karbauskiu, kuris vis dar yra vadas, galima pastatyti didelį kryžių. O žinant tiesiog liguistą valstiečių kerštingumą, galima neabejoti, kad jis taip paprastai šio reikalo nepaliks.
Suprantama, jog „socialdarbiečiams“ paskelbus, kad Seimo vadovo postas jiems nebėra prioritetas, dar labiau sustiprėjo jų pozicijos derybose dėl ministrų portfelių. Labiausiai juos vilioja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Bet šios ministerijos nieku gyvu nenori paleisti ir valstiečiai.
Natūralu – rūpinimasis socialiniais reikalais suteikia itin gerą tribūną savireklamai prieš artėjančius Seimo rinkimus.
Pabrėžtinai neutraliai, bent jau viešai, laikęsis S.Skvernelis šią savaitę jau pareiškė, kad yra apsisprendęs dėl savo likimo premjero poste. Tačiau vėl neatskleidė, ar planuoja likti, ar išeiti.
Žinoma, gali būti teisūs tie, kurie politikos užkulisiuose kalba, kad S.Skvernelis labiausiai norėtų išjoti į Briuselį ant eurokomisaro balno.
Bet kalbant apie tokių norų išsipildymą galima perfrazuoti paties premjero žodžius, kuriais jis komentavo derybų partnerių norus dėl vaiko pinigų, – „lūkesčiai viena, o realybė kita“.
Kad ir kaip būtų, premjeras pažadėjo kitą savaitę pats perimti derybų vadžias, negana to, vėl prabilo apie mažumos Vyriausybę.
Neatmestina, kad toks scenarijus piešiamas pirmiausiai turint galvoje Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos vedlį V.Tomaševskį, dėl kurio dar nemažai neaiškumų: ar jis užtikrins aritmetinę valdančiųjų daugumą tik už vieną pasiūlytą ministeriją, ar panorės poros?
Bet gali būti, kad premjeras apie mažumos Vyriausybę prabilo, taip bandydamas pagrasinti itin didelį apetitą demonstruojantiems „socialdarbiečiams“ – juk Vyriausybės vadovas, matyt, ne šiaip sau pasakė, kad kai dvi pusės nenusileidžia, laimi didesnė.
Trečiasis ar net ketvirtasis brolis šiame turguje – „tvarkiečiai“, kurių frakcija apskritai išnyko joje likus tik 6 nariams. Jų vedlys R.Žemaitaitis šiuo pagrindu komiškai ėmė skaičiuoti – esą dabar partijai priklauso tik pusantros ministerijos, taigi kurią nors vieną „tvarkiečiai“ galėtų dalytis su valstiečiais.
Būtų du ministrai, dirbantys po pusę etato? Ar ministras – vienų, o viceministrai – kitų, kaip jau yra buvę plėšant ministerijas tarp skirtingų interesų?
Dar vienas tragikomiškas šios savaitės epizodas – susisiekimo ministro R.Masiulio elgesys lankantis pas išrinktąjį prezidentą. Ministras G.Nausėdai atnešė raudoną aplanką, kuriame, kaip pats tuojau pat išpasakojo žiniasklaidai, – pažymos ir daugybė duomenų apie jo neva atskleistą korupciją ir tamsius interesus.
Kitaip sakant, jis G.Nausėdai mėgino skųstis, kad jį neva iš posto stumia jo nustumti kyšininkai, o savo viešųjų ryšių žaidimams, kaip visuomet, pasitelkė ir žiniasklaidą.
Nėra ko stebėtis – tokios tiesmukos manipuliacijos visada buvo šio D.Grybauskaitės statytinio vizitinė kortelė. Todėl jų, kaip paskutinio šiaudo, R.Masiulis griebiasi ir dabar, matyt, tikėdamasis, kad tai jam padės išsilaikyti paviršiuje.
Opozicijai, stebinčiai visą šį turgų ir spektaklius, ko gero, belieka kuo garsiau juoktis ir laukti Seimo rinkimų. Juolab kad valdantieji vienaip ar kitaip susitars išlaikyti valdžią, o joje toliau murdysis.
Vis dėlto šiuo metu opozicijai svarbiausia nesielgti taip, kad supanašėtum su valdžia. Bet, tarkime, konservatoriams, atrodo, tai per sunki užduotis. Antai jų vedlys G.Landsbergis ir jo šalininkai, dominuojantys partijos vadovybėje, šią savaitę sustabdė vieno pagrindinių maištininkų R.Dagio narystę partijoje ir atėmė iš jo teisę kandidatuoti su konservatoriais Seimo rinkimuose.
R.Dagys nubaustas ir už tai, už ką partijos vykdomojo štabo vadovas A.Vyšniauskas etikos sargams apskundė dar pulkelį konservatorių, – „Facebook“ apklausose, kurias rengė naujienų portalai, jie balsavo ne už I.Šimonytę, o už G.Nausėdą.
Kiti buvo apskųsti netgi už privatų susirašinėjimą, kuriame tiesiog abejojo, ar reikia remti konservatorių kandidatą.
G.Landsbergio interesas aiškus – prieš rinkimus maksimaliai išvalyti ir susilpninti radikaliąją dešiniąją stovyklą, kuri ne tik kaltina jį liberalizmu, partijos vertybių trypimu, bet ir kovojo prieš liberalią partijos kandidatę prezidento rinkimuose I.Šimonytę.
Gali būti, jog susidorojimas su kitaminčiais yra ir dirvos purenimas rengiant į partijos rinkimų sąrašo priekį įrašyti tą pačią I.Šimonytę. Tačiau kodėl tai daryti reikia taip tiesmukiškai?
Juk tokie švaistymaisi tik aštrina padėtį partijos viduje, o, svarbiausia, liudija, kad atsinaujinę ir atsijauninę opoziciniai konservatoriai nelabai kuo skiriasi nuo tų, kurie staiposi pirmosiose valdžios eilėse.
