Tie vyrai su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ penkiuose žemynuose, 19-oje šalių kvietė burtis lietuvių bendruomenes ir visiems vienu metu švęsti neeilinę savo šalies šventę.
Devynis mėnesius jachta „Ambersail“, kurioje plazdėjo ne tik trispalvė, bet ir kapitonams įteikta Lietuvos prezidento vėliava, skrodė pasaulio vandenynus.
Tai buvo 200 parų ant vandens, o iš viso – 274 dienos ir naktys. Jachta išmatavo 37 tūkst. jūrmylių (68,5 tūkst. km), aplankė penkis žemynus – Europą, Afriką, Australiją (su Okeanijos salynui priklausančia Naująja Zelandija), Pietų Ameriką ir Šiaurės Ameriką.
Tie 120 buriuotojų kelionėje aplink pasaulį ne tik vykdė misiją paskelbti tautoms ir tautiečiams apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus kapitonams įteikė 25 laiškus, skirtus lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje.
Tie buriuotojai sutelkė po Žemę pasklidusius lietuvius, o mes tapome vienintelė tauta pasaulyje, kasmet tą pačią dieną tuo pat metu giedanti savo himną. Tad ir šiemet liepos 6-ąją 21 valandą vietos laiku jį giedos viso pasaulio lietuviai.
Tai buvo nuotykių ir įspūdžių kupina kelionė aplink pasaulį, nuspalvinta jaudinančių susitikimų su kituose kraštuose gyvenančiais lietuviais. Šią buriuotojų kelionę aprašė „Lietuvos ryto“ korespondentė Eglė Šilinskaitė-Puškorė. Pateikiame jos tekstų ištraukas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ albumo.
* * *
V etapas TOLIMIAUSIAME TAŠKE
Oklandas–Čatamo salos–Horno kyšulys–Puerto Viljamsas–Ušuaja. Kapitonas Simonas Steponavičius. 2009 01 17–02 13. Nuplauktos 6 366 jūrmylės.
„Iš Oklando mus išlydėjo būrelis lietuvių su vainikais, vėliavomis ir net dainomis. Pakvietėm išlydinčiuosius į svečius ir palydėtuves perkėlėme į mūsų „balkoną“ – kokpitą. Juk laivo denis yra Lietuvos teritorija, taigi jie tarsi ir Lietuvoje pabuvo.
Kai išplaukėme, nuo kranto mums ilgai mojavo didžiule trispalve. Gal ir ne didesne už mūsiškę, bet įspūdinga. Šią vėliavą greta Naujosios Zelandijos valstybinės vasario 16-ąją jie iškelia ant Oklando tilto.
Smagu žiūrėti į vyrų veidus – visi džiaugiasi pagaliau ištrūkę iš tos duonkepės krosnies – Naujosios Zelandijos. Saulė ten labai pikta – nors kremo susitepėme daugiau nei per visą ligšiolinį gyvenimą, vis tiek visų nosys lupasi. „Kiviai“ sako: „You’re coocked“ (jūs kepti).“
Iš jachtos dienoraščio. Kap. Simonas Steponavičius
* * *
„Naktį iš rytų ilgumos perėjome į vakarų ilgumą. Ta proga pasveikinome vieni kitus atjaunėjus viena diena. Mat vietos laiku jau lyg ir buvo pirmadienis, bet grįžome į sekmadienį. Tą pačią naktį kirtome keturiasdešimtąją pietų platumos lygiagretę.
Jau trečia diena skriejame Ramiuoju vandenynu Čatamo salų link. Man tai – tarsi trečia diena rojuje. Tikiu, jog panašiai – ir visai įgulai.
Savo kulinarinius gebėjimus šiandien demonstravo Linkus ir Rička. Buvo skanu ir sotu.
Tiek trumpai apie šią dieną. Yra ir malonesnių užsiėmimų, nei šturmaninėje rašyti rašinėlį, kai į šonus mėto bangos, o retkarčiais pasitaiko proga galva smūgiuoti į „trackerį“.“
Iš jachtos dienoraščio. Dominykas Vizbaras
* * *
„Sausio 20-ąją 3.30 val. z (zulu, t. y. UTC) pajudėjome iš „Antilietuvos“ – Čatamo salos, užimančios panašią padėtį Pietų pusrutulyje, kaip Lietuva Šiaurės pusrutulyje.
Tas išplaukimo jausmas nepakartojamas – kaskart kitoks ir toks panašus. Šįkart Jonas pataikė į dešimtuką, prisiminęs G. Baironą: „Good bye, good bye my native shore, / The night, windside and breakers roar...“ Ne gimtasis tas krantas, bet per parą tapo keistai savas.
Prieš 3 milijonus metų iš jūros iškilusi atšiauroko grožio sala kažkuo primena Lietuvą. Bazalto kolonos pakrantėje įterptos į Mirusias kopas Kuršių nerijoje. Žemaitijos reljefas su uolų inkrustacija.
Per parą, praleistą čia, apie „žmones iš jachtos“, jų šalį ir jos sukaktį sužinojo turbūt visi 600 salos gyventojų. Buvo smagu matyti nuostabą ir pagarbą jų akyse, išgirdus, kad maža šalis priešingoje pasaulio pusėje gyvuoja jau tūkstantį metų.
Palydinčiųjų automobiliai užkimšo prieplauką. Atvažiavo net ekskursantų autobusas.
Šiek tiek sunku į galvą sutalpinti mintį, kad iki kitos stotelės – bene 5 000 mylių, bet po Pietų (pagulėjus) Kryžium L. Armstrongo trimito trelės iš Gerardo fonotekos bedugnės su vandens šniokštimu dera tobulai.“
Iš jachtos dienoraščio. Kap. Simonas Steponavičius
* * *
„Per 10 dienų nutolę nuo Oklando 2 000 mylių, pagaliau radome posūkį į piečiausią pasaulio autostradą. Tai vieta, kur nėra greičio apribojimų, negalioja jokios taisyklės, nėra spūsčių, nei policijos patrulių, nei greitosios, nei priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos.
Gali minti akceleratorių, kad ir kiaurai grindis. Tik jei subyrėsi ar prisitrenksi – nesiskųsk. Pagalbos kažkada gal ir sulauksi – jei kas nors plauks pro šalį. Bėda ta, kad niekas čia nebeplaukioja: paskutinis kliperis prašniokštė prieš gerą šimtmetį.
Naujoji Zelandija – 1 500 mylių į vakarus, Antarktida arčiausiai – tik 1 000 mylių į pietus, Čilė – 2 800 mylių į rytus, o apskritai aplink – tik plieninės bangos ir švininiai debesys.
Prieš porą dienų kur ne kur dar pamatydavome banginio fontaną, dabar mums draugiją palaiko tik vienas kitas albatrosas. Albatrosai čia savo stichijoje: tobulai tinka prie peizažo, tobulai „įvaldę vėją“ – dienų dienas sklando neplasnodami, nusileidžia iki vandens, braukdami sparnu bangą „suvenduoja“ ir vėl šauna į viršų.
Dar mūsų palydovai – draugai, priešai ir nuolatinis rūpestis – ciklonai. Vienas priekyje, vienas apačioje ir pora – už nugaros. Nusileisk per žemai į pietus – purtys, spardys ir daužys be gailesčio. Atsidurk per aukštai šiaurėje – pabėgs, o tu taip ir liksi stovėti išsižiojęs.
Jei nebus didelių netikėtumų, su šia draugija turėtume nukeliauti likusias beveik 3 000 mylių iki pat Ušuajos.“
Iš jachtos dienoraščio. Kap. Simonas Steponavičius
* * *
„Reikia pakalbėti. Kitaip šito rašinėlio nepavadinsi. Taip, taip – mes čia rašome rašinėlius, tik jų rašyti niekas neliepia ir temų niekas neprimeta. Kai jau nori pakalbėti, tai sėdi ir rašai.
Keista, bet to vandenyno dydžio taip ir nesugebėjau suprasti. Gali jį matuoti jūrmylėmis, gali – sprindžiais ant „ploterio“... Ir tas mūsų laivelis, kurį ekrane matome kiekvieną dieną, ten atrodo gana didelis. Bet kokio jis dydžio, palyginti su vandenynu, suvokti nepavyko.
Visas mūsų anksčiau pažintas pasaulis tilpo dideliame laive. Nesijuokite – jis tikrai didelis: kartais net nerandame vienas kito. Įsivaizduokite: čia telpa ne tik 12 vyrų, bet ir 13 meškų.
12 „meškų“ – mūsų miegmaišiai. Jie turi ne vieną „kailį“, mes juos visaip keičiame – kas kailį į apačią, kas – ant viršaus. Tos „meškos“ – labai mielos ir šiltos. Ir kai einame miegoti, sakome: „Einame pas mešką.“
13-a „meška“ – mūsų elektros generatorius „Panda“. Jeigu pirmosios 12 „meškų“ dėmesio sulaukia savaime, tai tas tryliktas „žvėriukas“ išsireikalauja dėmesio pats. Laimei, turime Šarūną, kuris rado būdų tą dėmesį „pandai“ rodyti, ją paglostyti ir daro tai dažnai. Užtat „panda“ mums elektros duoda.
Turime ir sporto salę, kurioje dažniausiai lankosi Linkus. Ta salė yra laivo gale, už vairininko nugaros. Neretai čia sukiojasi Rokas ir Darius, bet Linkus – nuolatinis klientas devyniems mėnesiams. Tą salę dar naudojame kaip balkoną arba terasą. Sakome: „Einu į balkoną, kavą gersiu, dar – kokią pypkutę sutrauksiu.“
Turime ir savo kiemą, kur einame pažaisti. Kai ateina tavo budėjimo laikas, rengiesi taip, kad nesušaltum, ir eini į kiemą. Kokpitas – visas tavo. O ten su draugais gali ir pažaisti. Tik ar lietus, ar didelis vėjas – vis tiek turi žaisti. Kai reikia užleisti vietą pažaisti kitiems, lendi į trobą. Nors gali ir likti, daugiau draugų – linksmiau, bet kartais jau būni iki soties prisižaidęs.
Pirmą kartą šį žodžių junginį išgirdau, kai Linkus persišaldė gerklę ir pasakė: „Ai, aš neisiu į kiemą su vaikais pažaisti.“ Buvo liūdna be jo. Bet posakis liko.“
Iš jachtos dienoraščio. Gerardas Linauskas
* * *
„Šįryt auštant, atsikėlęs į rytinę pamainą, atsisėdau prie kompiuterių šturmaninėje. Užmečiau akį ir į elektroninį paštą. Ten, tarp laiškų įgulai, pamačiau ir Aušros Čitavičienės žinutę iškalbinga antrašte: „Šarūnas tapo tėčiu.“
Pagaliau! Jau kuris laikas vis varydavome Šarą tikrinti pašto – ar dar ne laikas kelti puotą?!
Taip, tai ne pokštas – Jūratės ir Šarūno Abraičių šeimoje gimė trečia atžala. Džiaugiamės drauge ir sveikiname laimingą mamą.
Pusryčiai jachtoje šiandien – irgi truputį pagardinti, o laimingas tėtis gavo parą tėvystės atostogų: jo darbo laiką pasidalys likę 11 įgulos narių. Ir „velnio sėklomis“ Šaro vadinamiems genakeriams šiandien duosime išeiginę.“
Iš jachtos dienoraščio. Kap. Simonas Steponavičius
* * *
„Pirmasis ir paskutinis mūsų sutikti ciklonai gavo vardus. Visus kitus „apibėgome pakraščiukais“. Pastarasis, GRIB-o lange pasišiaušęs per pusę vandenyno, kažkaip natūraliai tapo Pūkiu Baisuokliu.
Sunku būtų suskaičiuoti valandas, kurias praleidome mes laive ir mūsų orų konsultantai Valdemaras su Nagliu krante, modeliuodami įvairiausius variantus.
Paros ilgumo padoraus oro „langas“ prie Amerikos pietinio kampo žada atsidaryti vasario 11 dieną, todėl praleidę pirmąjį frontą, turėsime ryžtingai ir greitai kirsti į pietus ir smukti tuoj už ciklono centro.
Prasidėjo „oranžinių burių dienos“. Pradžioje triselis – nosinės dydžio štorminis grotas.
Banga pakankamai šlykšti, iš dviejų pusių. Vairavimas labai sunkus jau dieną. Naktį – iš viso nesąmonė. Mėnulio pilnatis gelbsti, bet per škvalą tas velnio blynas pasislepia, palikdamas tave juodoje tamsoje.
Rytas prasidėjo vidinio balso urzgimu: „Pasikeisk stakselį į štorminį.“ Ir Valdemaro žinutė: „Jus vejasi frontas, pasivys 1300Z.“ Išlipu ant denio: saulėta, vėjo 40–45 mazgai, pavieniai gūsiai – iki 50, bangos tvarkingos. Rokas jau perėmęs vairą iš Linkaus, čiuožinėja iki 25 mazgų, šypsena nebetelpa ant veido.
„Keičiam stakselį!“ Tyla – tik daug klaustukų akyse. Mano pusėje gal tik Paulius. Keičiam.
Stoju vairuoti, penki vyrai ant bako, trys – kokpite. Pradedame leisti J4 ir – gūsis 50. Jei čiuošiu nuo bangos, visus penkis ant bako negailestingai išprausiu. Stabdysiu – galiu prigulti skersai bangos ir juos dar pamirkyti šaltame vandenyje. Čiuožiam. Keli greiti, bet iškalbingi žvilgsniai nuo bako.
Temsta, prasideda liūtis, sopranų Ū-Ū-Ū-Ū unisoną papildo oktava žemesnis baritonų gausmas, vandens paviršiumi lekia purslų pūga. Įstoja visas choras. 55, 58, 60.
Staiga atrodo, kad per vandenyną pralėkė milžiniškas greideris, laivas tik suvirpa lyg nustebęs, kilsteli nosį į viršų ir pasileidžia pabaidyto žirgo zovada. Vėjarodėje mirga 65–68. Galvoje pašėlusiu greičiu lekia mintys: „Tik nesustok! Neįsiremk į bangą! Nesustabdyk!“
Sulig debesies kraštu sumirga 72, vėjas staigiai sukasi atgal į W ir silpsta. Išlenda saulytė: „Sveiki?!“
Tas frontas per mus ritosi parą. Vairuodami keitėmės kas pusvalandį ir kiekvienas gavome po savo škvalą. Tiesa, toks piktas buvo tik pirmasis, kiti pūsčiojo iki 55–60 mazgų.
Tai jau pradėjo nebekelti emocijų: atidirbi savo ir leidiesi į „trobelę“ – ten šilta ir jauku, nusitrauki šlapią „šturmę“, pasidžiauni pirštines, užkandi, paskaitai laiškus ir – pas „mešką“.
Jei iki kito budėjimo išdžius pirštinės – prabanga, jei ne – drėgnos geriau nei jokių.
Slėgis visąlaik ritasi žemyn. Artėjame prie Pūkio centro. Ar spės jis nučiuožt į rytus anksčiau? Bangos tvarkingomis gretomis lyg Žirmūnų penkiaaukščiai žygiuoja iš vakarų į rytus. Naktį jau prisimename sparnuotą Aidžio frazę „nesugadink dangaus“. Taip sakome, kai tarp debesų galime parodyti bent vieną žvaigždę. Važiuojame kaip traukiniu – dieną ar naktį po 47–50 mylių per pamainą. Kursas – į Dreiko sąsiaurio tarp Ramiojo ir Atlanto vartus.
Dreikas – protu nesuvokiama bangų plaktuvė. Bangos netvarkingos, aukštos ir trumpos. Čia supranti, kodėl kliperių vairininkams būdavo draudžiama pažvelgti atgal. Kai vairuodamas atsisuki ir pamatai, kas tave vejasi, dvasios ramybės tai tikrai neprideda. Kai nevairuoji – grožis nežemiškas.
Pataikėme į atsidarantį „langą“. Ramiai linguodami Dreiko sąsiaurio bangomis, šildomės žiemiškos saulės spinduliuose ir jau matome Ugnies Žemės kalnus tolumoje. Kažin iš kur ore tas cigaro dūmo kvapas?“
Iš jachtos dienoraščio. Kap. Simonas Steponavičius
Pirminis planas buvo toks: penktoji įgula turėtų finišuoti Punta Arenaso uoste. Tačiau dar Oklande paaiškėjo, kad tam katastrofiškai stinga laiko, todėl galutine stotele tapo ne Čilės, o Argentinos miestas – Ušuaja.
Pasikeitus planui, pasikeitė ir maršrutas – Ušuajos link logiškiau lįsti iš apačios per Patagoniją, o ne per Magelano sąsiaurį.
Beveik visą mėnesį – jūrmylė po jūrmylės – jie yrėsi Ramiuoju vandenynu. Kartais šis iš tiesų buvo ramus, bet dažniau atgręždavo kitą savo veidą: pašiaušdavo bangų keteras, ant kurių purtydavo greitą sportinį laivą. Šio denyje dvylika vyrų dirbo ranka rankon, petys petin – po mėnesio plaukimo žodžių nebereikėjo. Nebereikėjo net žvilgsnio – ir taip viskas buvo aišku.
Tą rūstųjį – ne ramųjį – savo būdą vandenynas parodė ir įplaukiant į Dreiko sąsiaurį. Trys paros prieš jį pasiekiant buvo pačios neramiausios – per jas nulėkta 1 000 jūrmylių! Šalia jau buvo Hornas – buriuotojų svajonių išsipildymo vieta.
Vyšnia ant torto, kaip sako penktojo etapo kapitonas Simonas Steponavičius: „Gali nuskambėti banaliai, bet Horno ragas vadinamas jūros Everestu. Pasaulio vandenynuose yra ir sudėtingesnių, ir pavojingesnių vietų, bet ši legendomis apipinta vieta yra tarsi koks buriuotojo patirties riboženklis. Turi subręsti, kad sąmoningai norėtum ten pakliūti ne kaip keleivis ar aplinkybių auka, bet kaip aktyvus dalyvis.“
„Pasidalytas džiaugsmas – dvigubas džiaugsmas“, – sėkmės ir gero vėjo kolegoms nuoširdžiai palinkėjo Odisėjos kapitonų vardu Naglis Nasvytis, o po šios kelionės Lietuvoje atsirado dar daugiau vyrų, galinčių vadintis Horno riteriais.
Tas jausmas žodžiais nenusakomas, kai horizonte regi kalnų viršūnes ir žinai, kad kažkuri jų – būtent ta. Toks jausmas ypač išgyvenamas mėnesį nemačius kranto, kai šalia jauti žmones, kurių kiekvienas gestas pažįstamas iki skausmo. Tada žinai, kad be jų čia nestovėtum ir niekada nebūtum pasivijęs savo svajonės – apiplaukti Horną, apie kurį norėsi pasakoti legendas savo vaikams ir anūkams.
Jiems priplaukiant, vienintelio Horno švyturio prižiūrėtojas čilietis paklausė: „Koks pastarasis jūsų uostas?“ Atsakymo „Oklandas, Naujoji Zelandija“ jis nepajėgė suprasti. „Gal galite pasakyti paraidžiui?“ – nuskambėjo prašymas, o paskui džiaugsmingai pasigirdo: „Welcome – Sveiki atvykę!“
Tas jausmas, kai kažkur pasaulio pakrašty – ten, kur karaliauja vėjai ir želia tik samanos, vienas kitas papartis, stiebiasi tik neūžaugos medžiai bei krūmai – ant kyšulio skleidi Lietuvos trispalvę ir žvelgi į vandenyną, lieka giliai širdyje. Visam gyvenimui. Žodžiais neapsakytas, nes tai – neįmanoma.
