Sigitas Parulskis. Apie baimę būti atstumtam

Turėjau tokius marškinius, tamsiai mėlynus su baltomis žvaigždutėmis, kai juos apsivilkdavau, jausdavausi kaip užsienietis, galbūt net amerikietis, juk dalis JAV vėliavos – žvaigždės mėlyname fone, tekėjo aštuntasis dešimtmetis, taip jaustis kažkodėl buvo smagu, tarsi gyventume čia laikinai, tarsi gyventume apskritai ne ten, kur reikia, kad kažkur kitur yra tikras gyvenimas, ir kai pirmą kartą nuėjau į šokius, nežinojau, kaip reikia elgtis, stovėjau nuošalyje su žvaigždėtais marškiniais ir jaučiausi šiek tiek užsienietis, ilgai stovėjau ir žiūrėjau, kaip per visą sporto salę berniukai eina į mergaičių pusę, nes sporto salėje viskas buvo kaip bažnyčioje, vienoje pusėje – mergaitės, kitoje – berniukai, o per vidurį, po krepšinio lenta, altorius – magnetofonai, garso kolonėlės, laidų voratinkliai, spalvotos šviesos, viskas, ko reikia, kad apimtų sakrali nuotaika, o atstumas per visą salę milžiniškas, beveik kaip iki Mėnulio, kai pagaliau pasiryžau, kai pagaliau nusižiūrėjau mergaitę, kuri man patinka, kai įveikiau kelią iki Mėnulio, mergaitė pakėlė akis į mane ir papurtė galvą, ir man teko grįžti atgal, nes kito plano neturėjau, tai buvo vienintelė mintis, nueiti ir pakviesti, tiesą sakant, net nežinojau, kaip šokti, buvau mėginęs tik prieš veidrodį ir su seserimi, bet tai juk visai kas kita, taigi grįžau atgal ir daugiau nebenorėjau eiti per tą salę, iki Mėnulio, tiesiog ėjau namo, buvo tamsu – nors į akį durk, ir apėmė tokia būsena, tarsi mano tamsiai mėlyni marškiniai būtų dangus, o baltos jų žvaigždės – ryškiai spindintys dangaus kūnai, ir tarp jų, tarp tų baltų dangaus žvaigždžių, klaidžioja mano siela ar nedrįsdama sugrįžti, paskui daug kartų ėjau per tą sporto salę, atstumas iki Mėnulio mažėjo, paprastėjo, galiausiai kosmosas susitraukė iki riešuto kevalo, bet dar ir dabar kartais apima būsena, kad kažkas visiems laikams liko tame tamsiai mėlyno dangaus dugne, tarp ryškiai baltų žvaigždžių, kažkas, kas niekaip neranda kelio atgal.

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2019-07-02 08:38

Papasakojau šią istoriją kolegai, jis susiraukė. Didelė bėda, pasakė jis, kad mūsų kultūros žmonės kalba ne apie tai, kas aktualu, o apie kažkokius marškinius iš praeities, trenkia sovietmečiu, Sigitai.

Susimąsčiau. Kas yra aktualu, klausiu kolegos, jis ima vardinti: naujai išrinkto prezidento šuns savybės, parlamentaro P.Gražulio koldūnai, paminklas P.Cvirkai... Ką gi, matyt, aktualumas yra suvokiamas skirtingai, sakau kolegai, nes baimė būti atstumtam, apie kurią parašiau tekstą, dabar yra kur kas aktualesnė. Kompiuteriai, išmanieji, internetas, feisbukas, instagramas – didžiausias šių prietaisų, tarpininkų su tikrove, populiarumas kaip tik dėl baimės būti atstumtam.

Labai patogu žmones keikti komentaruose, kai nereikia žiūrėti jiems į akis, labai patogu būti gražiam, kai gali savo nuotraukas atsirinkti pats ir dar jas padailinti fotošopu, smagu virtualioje erdvėje žodžiais kovoti už tiesą, lygybę, brolybę, užjausti ir atjausti, bet tai fikcija, savęs apgaudinėjimas, taigi tariamai neaktuali tema mano tekste iš tiesų kur kas aktualesnė už prezidento šunį, nes nuomonė, kad šeimininkai panašūs į šunis, yra kliedesys, mes visuomet turime kokių nors savybių, kurios gali sutapti su šuns savybėmis, bet žmonės – besmegeniai ir sukti burtininkai iš to pelnosi, politikų rietenos senos kaip prostitutės profesija, o dėl paminklo P.Cvirkai – tai ne paminklo, tai mūsų santykio su sovietmečiu problema, tas santykis komplikuotas, nes daugelio vyresnių žmonių gyvenimas vešėjo būtent tais laikais, jie augo, mokėsi, mylėjo, kūrė šeimas, darė karjerą, vartojo kultūrą ir buvo kultūros vartojami, kuriami kaip tik sovietmečiu, todėl pasąmoniniame lygmenyje paminklas P.Cvirkai (kaip ir kiti objektai iš anų laikų) yra ne paminklas sovietiniam kolaborantui, tai paminklas jaunystei, praeičiai, kuri, kad ir kokia šlykšti būtų, vis dėlto mūsų, sovietinių žmonių, dalis, gabalas atminties, praeities, didelis kąsnis būties.

Tai ne tikėjimo ideologija, tai tapatybės problema. Ši kolizija išnyks tik kartu su karta.

Mano prasimanytas kolega susiraukia ir išnyksta, o aš vėl prisimenu naktį, kai siela pasiklydo tarp šaltų žvaigždynų... Hm, siela... Kažkaip labai sovietiškai skamba.

Patogiausias būdas SUŽINOTI DAUGIAU – sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!