Tie vyrai su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ penkiuose žemynuose, 19-oje šalių kvietė burtis lietuvių bendruomenes ir visiems vienu metu švęsti neeilinę savo šalies šventę.
Devynis mėnesius jachta „Ambersail“, kurioje plazdėjo ne tik trispalvė, bet ir kapitonams įteikta Lietuvos prezidento vėliava, skrodė pasaulio vandenynus.
Tai buvo 200 parų ant vandens, o iš viso – 274 dienos ir naktys. Jachta išmatavo 37 tūkst. jūrmylių (68,5 tūkst. km), aplankė penkis žemynus – Europą, Afriką, Australiją (su Okeanijos salynui priklausančia Naująja Zelandija), Pietų Ameriką ir Šiaurės Ameriką.
Tie 120 buriuotojų kelionėje aplink pasaulį ne tik vykdė misiją paskelbti tautoms ir tautiečiams apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus kapitonams įteikė 25 laiškus, skirtus lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje.
Tie buriuotojai sutelkė po Žemę pasklidusius lietuvius, o mes tapome vienintelė tauta pasaulyje, kasmet tą pačią dieną tuo pat metu giedanti savo himną. Tad ir šiemet liepos 6-ąją 21 valandą vietos laiku jį giedos viso pasaulio lietuviai.
Tai buvo nuotykių ir įspūdžių kupina kelionė aplink pasaulį, nuspalvinta jaudinančių susitikimų su kituose kraštuose gyvenančiais lietuviais. Šią buriuotojų kelionę aprašė „Lietuvos ryto“ korespondentė Eglė Šilinskaitė-Puškorė. Pateikiame jos tekstų ištraukas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ albumo.
* * *
IX etapas „TŪKSTANTMEČIO ODISĖJOS“ KELIAS ATGAL Į EUROPĄ
Halifaksas–Azorų salos–Gibraltaras–Almerija. Kapitonas Viktoras Golubovskis. 2009 04 28–05 15. Nuplaukta 3 291 jūrmylė. Aplankyta Ispanijos lietuvių bendruomenė.
Pakeliui namo – Europos link. Bet priešakyje – Atlanto vandenynas: akimis neaprėpiamas, nenuspėjamas, nesibaigiantis. Šalta. Kamuoja rutina: ne tik tie patys ritualai laive, bet ir nesikeičianti jachtos padėtis – iki Azorų salų vos dviem halzais, be jokio manevro.
Šiltosios Golfo srovės visi laukė lyg stebuklo – kad tik oro temperatūra bent truputį pakiltų.
Perplaukti vandenyną – pasivyti svajonę. „Tūkstantmečio odisėjos“ žygyje tai buvo paskutinis toks ilgas etapas, kuriame didesnis išbandymas buvo ne Senio užgaidos, o įgrisusi kasdienybė. Bet ir ją paįvairindavo nauji pokštai. Be jų būtų buvę sunku.
* * *
„Kai stiprūs vėjai ir prasti orai mus aplenkia ir gana monotoniškai plaukiame per Atlanto vandenyną, ne tik buriuojame, bet ir imamės kitokios veiklos.
Pasirodo, mūsų šventasis tėvelis, kapelionas Romualdas Ramašauskas – ne tik geras pamokslų skaitytojas, bet ir neblogas komersantas.
Kai vėjas visai nurimo, Romualdas kokpite nusprendė atidaryti kirpyklą. Ir iškart tapo šios verslo srities monopolininku, kuris savo prekės ar paslaugos kainas nustato taip, kaip jam šauna į galvą.
Todėl apsikirpti pas šventąjį tėvą buvo galima už „kuklius“ 250 eurų. Kainodaros principų ir paslapčių Romualdas mums neatskleidė. Nors ir nemenka kirpimo paslaugos kaina buvo nustatyta, ant denio išsirikiavo būrelis norinčiųjų atsikratyti savo plaukų.
Linkus, kaip gerbiamiausias įgulos narys, eilėje buvo pirmas. Neaišku, ar nesumokėjo tiek, kiek prašė šventasis tėvelis, ar įvyko kažkoks nesusipratimas, bet Linkus buvo nukirptas beveik plikai.
Romualdo Ramašausko verslui atėjo galas, nes po to, kai padarė Linkui tokią įmantrią šukuoseną, klientų kirpykloje nebeliko.
Vienu metu kapeliono kirpyklai grėsė ir monopolijos praradimas, nes jaunieji įgulos nariai – Simonas Kunickas ir Andrius Mamontovas – pradėjo įtartinai kuždėtis ir regzti planus atidaryti konkuruojančią kirpyklą, savo paslaugas siūlančią „tik“ už 200 eurų.
Kritus paklausai šventasis tėvelis, neatlaikęs grėsmingos konkurencijos, susivyniojo savo kirpimo mašinėlės laidą ir likvidavo verslą.
Lyg vienos nesėkmės būtų maža, Romualdas, pasikapstęs savo lagaminėlyje, išsitraukė saldainių dėžutę ir ėmė įgulos nariams siūlyti saldainius po 3 eurus. Išdalijus visą dėžutę, išeitų nemenkas uždarbis.
Tačiau ir šį kartą šventojo tėvelio verslui nebuvo lemta įsigalėti, nes įgulos nariai, pasirodo, yra paprasčiausiai nemokūs. Žiūrėdami Romualdui tiesiai į akis, šveitė jo saldainius ir net nemanė traukti eurų iš drėgnų kišenių.
Vis dėlto išaiškėjo Romualdo Ramašausko tikslas viską siūlyti ne už „ačiū“, o už pinigus. Kaip iš jo ir daugelio įgulos narių patirties aišku, nemokamų daiktų, paslaugų ir net saldainių žmonės nevertina. Todėl, nustačius kainą, saldainiai tampa kur kas skanesni, o kirpimo paslaugos – neįkainojamos vertės.“
Iš jachtos dienoraščio. Mindaugas Rutkauskas
* * *
„Pastarosiomis dienomis vėjas ir orai beveik nesikeičia. 8–10 mazgų aštrus beidevindas kartais nuslopsta iki 6 mazgų, o kartais pakyla iki 14.
Laviruodami artėjame link San Migelio salos, kuri jau atrodo ranka pasiekiama – liko tik 130 jūrmylių. Tačiau net ir šis atstumas bus nelengvai įveiktas, nes prognozuojama, kad vėjas rims.
Net vandenyne sulaukiame sveikinimų ir linkėjimų pasigauti gerą vėją.
Kapitonas Viktoras Golubovskis net gavo Lietuvos ambasadoriaus Portugalijoje laišką. Labai padeda ir vienintelis mums žinomas Azorų salų lietuvis.
Vakarais, jei vėjas nestiprus, susirenkame ant laivo denio ir visi draugiškai palydime saulę už horizonto.
Atspėkite, apie ką šnekasi buriuotojai, devynias dienas nematę žemės ir jokio kito žmogaus, tik savo įgulos narius? Apie įvairiausius laivus ir su jais susijusius nuotykius.
Tiesa, dar dažnokai prisimename Kanadoje, Halifakse, mus išlydėjusius lietuvius.“
Iš jachtos dienoraščio. Mindaugas Rutkauskas
* * *
„Nenusisekus verslams, mūsų kapelionas Romualdas Ramašauskas nenuleido rankų ir ėmėsi iniciatyvos laive formuoti politines partijas.
Deja, mūsų griežtas kapitonas Viktoras Golubovskis bet kokią politiką jachtoje uždraudė, todėl liko tik burtis į draugijas arba bandyti kurti slaptą politinį judėjimą.
Kapelionas buvo pakankamai iniciatyvus, todėl akimirksniu susiformavo jachtos kambuzo draugija. Draugijos veiklos sritis apsiribojo maisto gaminimu ir su tuo susijusiais reikalais.
Aktyviausi draugijos nariai – Simonas ir Kastytis Kunickai, Arvydas Paunksnis bei aplink kambuzą išsidėsčiusių gultų savininkai, nes šios draugijos veikla turėjo didelę įtaką poilsio kokybei.
Antroji susiformavo budėjimo draugija. Jai priklauso tuo metu budintys įgulos nariai. Budėjimo draugijos veikla apsiriboja laivo vairavimu, burių derinimu ir kitokiais manevrais, artinančiais mus prie išsvajotųjų Azorų salų. Šios draugijos nariai narystę įgyja keturioms valandoms, vadovaujantis rotacijos principu pagal griežtą grafiką.
Gultų draugijai priklauso visi laisvą minutę į gultus įsirangę nariai. Narystė šioje draugijoje prasideda tik įsiropštus į savo gultą ir automatiškai baigiasi iš jo išlipus.
Prie slaptos draugijos, bet ne politinės partijos, galime priskirti Azorų salų mėgėjų judėjimą. Būtent judėjimą, nes visi be išimties šios organizacijos nariai savo veiksmais ir judesiais siekia priartinti mūsų laivą prie Azorų.
Šis judėjimas slaptas todėl, kad garsiai apie savo judesius ir veiksmus niekas nešneka, bet beveik visi įgulos nariai siekia vieno tikslo. Tik Romualdas Ramašauskas vis dar netiki, kad mes tuos Azorus tokiame dideliame Atlanto vandenyne rasime.
Beje, Linkus per rytinį budėjimą prisiminė kažkurį kitą etapą ir politinę laisvę jachtoje. Tuomet politikuoti buvo leista ir Linkus priklausė Šlovingojo Raudonojo Grėblio partijai. Deja, partijos ideologijos Linkus nepaaiškino.“
Iš jachtos dienoraščio. Mindaugas Rutkauskas
* * *
„Nuo kopkito, kur prie vairo tuo metu stovėjo Kastytis Bartusevičius, pasigirdo šūksniai. Ant denio buvo susirinkusi Kastyčio pamaina ir kapitonas. Kai visi sulėkėme, jau nedvejodami galėjome pasakyti, kad matome San Migelio salą.
Linkus dar prieš gerą valandą pasakė, kad priekyje – žemė, tačiau kiti įgulos nariai dar negalėjo tuo patikėti, nes ramiai banguojantis vandenynas ir debesuotas dangus galėjo sukurti miražą, panašų į tiek laiko nematytą žemę.
Migloje skendintys kelių salų kontūrai tarsi užburia. Mintimis grįžtame prie ankstesnių kelionių ar knygų, kuriose aprašyta, kaip piratai atokiausiose salelėse slėpdavo užgrobtus turtus, nuotykių ieškotojai rasdavo naujų gyvybės rūšių, o Robinzonas Kruzas bandė išlikti negyvenamoje saloje.
Įveikę daugiau nei pusę Atlanto vandenyno buriniu laivu, prisimename ir praėjusių šimtmečių keliautojus, kurie kitus žemynus, kaip ir mes šiandien, pasiekdavo po ilgų klajonių beribiais vandenimis.
Tik dabar mes žinome, kas mūsų laukia už horizonto, plaukiame saugiu, greitu buriniu laivu ir mūsų tikslas – kitoks nei jų: ne atrasti naują žemę, o suburti po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius ir apnešti aplink Žemę Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vėliavą bei tautiečiams skirtus laiškus.
Visi, susirinkę ant jachtos denio, ganome akis į ilgai nematytą vaizdą. Saulė pasislėpė už debesų, tačiau nešalta. Dabar yra apie 18 laipsnių šilumos, vandens temperatūra – tokia pati. Laive jaučiamas pagyvėjimas, įgula ruošiasi išlipti į krantą, tvarkome laivą, plauname kajutę, kambuzą ir denį.“
Iš jachtos dienoraščio. Mindaugas Rutkauskas
* * *
2009 metų gegužės 12 dieną kažkur prie Europos krantų kapitono V. Golubovskio vadovaujama devintoji „Ambersail“ įgula paskelbė, kad pasaulis oficialiai apiplauktas. Kai jachta pasiekė tašką, pažymėtą kompiuteryje, ratas užsidarė.
Ši šventė didžiausia buvo Linkui – vieninteliam visą pasaulį apiplaukusiam įgulos nariui. Jis, kaip visada, liko kuklus. Juolab kad pasaulį jachta apkeliavo ne pirmą kartą – 1992–1993 m. Žemės rutulį jis apsuko su „Lietuva“.
Gurkšnelis stipresnio gėrimo, cigaras, ir šventė baigėsi, nes iki etapo pabaigos dar buvo likęs gabalas kelio.
* * *
„Nuo Gibraltaro iki Almerijos – apie 135 jūrmylės, todėl genami stipraus vėjo, plaukdami 12–15 mazgų greičiu, tikslą turėjome pasiekti greičiau nei per parą.
Kalbėjome apie svarbiausią mūsų kelionės dalį – planuojamus susitikimus su Ispanijos lietuviais, dalijomės įspūdžiais.
Leidžiantis saulei vėjas sustiprėjo. Gūsiai jau siekė 30 mazgų, todėl jachtos greitis taip pat didėjo. Vis dėlto plaukėme kiek lėčiau, nei galėtume.
Dėl groto rifavimo spynos gedimo negalėjome iki galo išsikelti groto ir plaukėme surifuotu. Priekyje pasikėlėme ričerį – didesnę nei stakselis burę.
Sutemus vėjas pasiekė 40 mazgų. Pradėjome džiaugtis, kad iš Gibraltaro išėjome surifuotu grotu.
Viduržemio jūroje bangos buvo trumpos, stačios ir aukštos, siekiančios net keturis metrus. Laivą blaškė.
Vėjas ėmė pūsti tiesiai į laivo galą, todėl retkarčiais turėjome keisti kursą – halzuoti – ir permesti bures į kitą pusę.
Plaukimas buvo sudėtingas ir nuolat budėti turėjo didesnė įgulos dalis. Viena pamaina – keturi žmonės – per halzą būtų sunkiai suvaldžiusi laivą.
Apie antrą valandą nakties, atliekant eilinį halzą, „Ambersail“ užliejo kelios didžiulės bangos ir laivas sekundei tapo beveik nevaldomas.
Jachta pasisuko ir stiprus vėjas bloškė laivą ant šono. Per viršų persirito viena banga. Vairininkas įspėjo apie atsiritančią antrą bangą. Jachtą dar kartą bloškė ant šono, bet šį kartą banga buvo mažesnė nei pirmoji.
Vyrai skubiai atleido grotą, kad vėjas nebespaustų burių prie vandens. „Ambersail“ vėl sugrįžo į normalią poziciją, tačiau atsilaisvino ričerio valdymo virvės, o burė ėmė stipriai plazdėti ir įplyšo.
Jachtą pavyko pakreipti pavėjui ir palei bangas.
Keli Linkaus vadovaujami įgulos nariai nubėgo į jachtos priekį nuleisti suplyšusios burės. Po 5 minučių viskas buvo baigta, plaukėme tik su surifuotu grotu.
Bet net ir tada, pučiant daugiau kaip 40 mazgų vėjui, jachta per aukštas bangas lėkė 20–25 mazgų greičiu.
Netrukus vėjas ėmė rimti, kol galų gale visai nusilpo. Į Almerijos uostą įplaukėme esant beveik visiškam štiliui.
Po audringos nakties įgulos nariai buvo gerokai pavargę, nes labiau patyrę buriuotojai budėjo visą naktį. Tokios sunkios nakties nebuvo net Atlante – Viduržemio jūra mus pasitiko ne itin palankiai ir leido suprasti, kad siaučiant stichijai negalima prarasti budrumo.
Vis dėlto sėkmingai pasiekėme Almerijos uostą ir užbaigėme savo etapą.“
Iš jachtos dienoraščio. Mindaugas Rutkauskas
