Mindaugo karūnavimo dieną, istorikų nustatytą kaip labiausiai tikėtiną, minėsime šeštadienį, o išvakarėse tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje politikai itin audringai lipdė naujus savo valdžios rūmus.
Tikėtina, kad Lietuvos karaliaus vėlė mano tą patį, ką ir visų kitų senų laikų valdovų vėlės, – jiems kažkuria prasme buvo lengviau: išžudei konkurentus ar jėga atėmei iš jų valdžią ir turi tiek galios, kiek pasiėmei.
Mindaugo atveju – suvienytą ir naują Lietuvos valstybę.
Šių laikų, vadinamų civilizuotais, politikai negali sau to leisti, mat demokratinė politika daug klampesnė ir sudėtingesnė. Ypač tuomet, kai tos demokratijos mechanizmai nusidėvėję ir girgžda.
Antai naujojo prezidento G.Nausėdos inauguracija – jau kitą savaitę, bet iki šiol neaišku, kokia bus senoji-naujoji valdančioji koalicija ir ar apskritai ji bus.
Trečiadienį „socialdarbiečių“ prezidiumas, jų lyderis G.Kirkilas ir valstiečių vedlys R.Karbauskis paskelbė: koalicijos sutartis pasirašoma šį penktadienį, o pagal ją Seimo pirmininko postas vis dėlto tenka „socialdarbiečiams“.
Toliau: jei V.Pranckietis nepasitraukia, antradienį jam rengiama interpeliacija už kenkimą ir slaptas balsavimas. O jeigu balsavimu jis neišspiriamas, žlunga ir keturių dienų senumo sutartis.
V.Pranckietis, kuris, aišku, tikisi, kad parama jam net Seimo valstiečių gretose ne sumažėjo, o išaugo, pareiškė, jog nepasitrauks ir lauks balsavimo, kurį esą laimės.
Kas būtų tokiu atveju? Galimi mažiausiai trys scenarijai.
Pirmas. S.Skvernelis, kuris dar galutinai neatskleidė, ar liks premjero poste, pareiškia, kad į viską spjauna ir išeina.
Tuomet viskas griūva ir dar sudega mėlyna liepsna, kurios gaisai apšviečia greičiausiai vienintelį kelią – į pirmalaikius rinkimus.
Antras. Už borto lieka tik „socialdarbiečiai“, o valstiečiai su „tvarkiečiais“, V.Tomaševskio vadovaujamais Lietuvos lenkais, taip pat neformalia ir šešėline konservatorių parama suformuoja mažumos Vyriausybę.
Apie tai jau senokai užsimena tiek S.Skvernelis, tiek jo šalininkai valstiečių stovykloje, tiek patys konservatoriai.
Trečias. Apie šį scenarijų irgi kalba ir pats S.Skvernelis – net negavę Seimo pirmininko posto „socialdarbiečiai“ vis dėlto dedasi prie valdžios, pasitenkina jos trupiniais, o vienintelis alkanas lieka V.Pranckiečiui neatkeršijęs R.Karbauskis.
Apie tai ketvirtadienį kalbėjo ir kai kurie „socialdarbiečiai“ – esą Seimo vadovo kėdės jiems visiškai užtektų. Juolab jei jie prie turimos Užsienio reikalų ministerijos dar gautų žemės ūkio ministro portfelį.
Dar vienas nežinomasis ir galimas netikėtumo veiksnys visame šiame jovale – nenurimęs bruzdesys „socialdarbiečių“ frakcijoje. Ją vis grasina palikti bent keturi politikai, nepatenkinti esą besirūpinančių tik savo postais G.Kirkilo ir J.Bernatonio diktatu.
Vadinasi, net jeigu V.Pranckiečio neliks, dar nereiškia, kad G.Kirkilas sklandžiai atsisės į jo vietą.
Bet kokiu atveju aišku, kad bet kokio pavidalo senoji-naujoji koalicija bus nestabilesnė ir silpnesnė nei iki šiol.
Žodžiu, visi šių metų trejų rinkimų ciklo politiniai rezultatai, jų pralaimėtojai ir laimėtojai paaiškės tik kitą savaitę ar dar vėliau.
Tuo metu viena tų rinkimų batalijų aktyvių dalyvių D.Grybauskaitė šią savaitę turėjo nuryti itin karčią piliulę, kuri galbūt net leidžia priskirti kadenciją baigiančią prezidentę prie pralaimėtojų.
Mūsų šalies vadovė taip ir neatsidūrė tarp politikų, kuriuos ES viršūnės skirstė į aukščiausius organizacijos postus po Europarlamento rinkimų.
Europos Vadovų Taryba per dienas ir naktis derėjosi dėl šių kėdžių ne mažiau painiai ir nesėkmingai nei mūsų kiemo politikai dėl saviškių.
Vis atsirasdavo „neoficialių šaltinių“, kurie pranešdavo, kad tarp kandidatų į postą yra ir lietuvės pavardė. Tačiau buvo aišku, kad pirmiausia tai buvo pačios D.Grybauskaitės ir jos aptarnaujančio diplomatinio personalo rožinių svajonių blyksniai.
Juk tai, kad D.Grybauskaitė norėtų sugrįžti į Briuselio viršūnes, buvo akivaizdu dar pirmąją jos kadenciją.
Lygiai taip pat buvo akivaizdu, kad tie jos norai neturi jokio tvirtesnio pagrindo. Ne tik dėl to, kad D.Grybauskaitė yra Lietuvos atstovė, bet ir todėl, kad ji Europoje yra pagarsėjusi tiek vaidingu ir egoistiniu charakteriu, tiek prieštaringais ir neadekvačiai aštriais pareiškimais.
Neabejotina, kad įtakos turėjo ir prezidentės pozicija dėl Rusijos. Patinka mums tai ar ne, bet Europos politikai vis labiau diriguojančių Vokietijos ir Prancūzijos požiūris į Rusiją, kurią D.Grybauskaitė pakrikštijo teroristine valstybe, ima keistis.
Minėtą dirigavimą atspindi ir padalyti postai.
Į Europos Komisijos pirmininkus Europarlamentui pateikta Vokietijos gynybos ministrės U.von der Leyden kandidatūra, Europos Vadovų Tarybos vairą perims Prancūzijos prezidento E.Macrono remiamas belgas Ch.Michelis, prancūzė Ch.Lagarde taps naująja Europos centrinio banko vadove, o socialistas ispanas J.Borrellis turėtų būti paskirtas ES įgaliotiniu užsienio politikai.
Per derybas D.Grybauskaitė itin spirgėjo, netgi viešai piktinosi, kad postus dalijasi didžiosios Europarlamento partijos, kurios esą taip diskriminuoja nepartinius, ragino atsižvelgti į lyčių lygybę, siūlė nepalikti už borto „naujosios“ ES dalies.
Likusi su nosimi politikė jau aiškino, kad dalybų rezultatas atitinka Lietuvos interesus.
Kaip čia neprisiminsi pasakos lapės, kuri, nepasiekusi vynuogių, pareiškė, kad jos vis viena dar rūgščios.
Apžvalgininkas
