Jau dešimt metų be pertraukos pasaulio lietuviai renkasi giedoti savo himno. Tai – tradicija, kurios mums pavydi kitos pasaulio tautos. Mes esame vienintelė tauta Žemėje, kurios himnas kasmet tą pačią dieną apskrieja visą pasaulį. Tad šios tradicijos dešimtmetį šiemet liepos 6-ąją 21 valandą atšvęskime kaip niekas dar nešventė – darniai, garsiai, kūnu ir širdimi sugiedokime „Tautišką giesmę“!
Šią tradiciją pradėjo Lietuvos buriuotojai, 2008 metų spalio 5 dieną Klaipėdoje jachta „Ambersail“ leidęsi į vieną prasmingiausių šalies vardo tūkstantmečio paminėjimo projektų „Tūkstantmečio odisėją“.
Tie vyrai su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ penkiuose žemynuose, 19-oje šalių kvietė burtis lietuvių bendruomenes ir visiems vienu metu švęsti neeilinę savo šalies šventę.
Devynis mėnesius jachta „Ambersail“, kurioje plazdėjo ne tik trispalvė, bet ir kapitonams įteikta Lietuvos prezidento vėliava, skrodė pasaulio vandenynus.
Tai buvo 200 parų ant vandens, o iš viso – 274 dienos ir naktys. Jachta išmatavo 37 tūkst. jūrmylių (68,5 tūkst. km), aplankė penkis žemynus – Europą, Afriką, Australiją (su Okeanijos salynui priklausančia Naująja Zelandija), Pietų Ameriką ir Šiaurės Ameriką.
Tie 120 buriuotojų kelionėje aplink pasaulį ne tik vykdė misiją paskelbti tautoms ir tautiečiams apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus kapitonams įteikė 25 laiškus, skirtus lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje.
Tie buriuotojai sutelkė po Žemę pasklidusius lietuvius, o mes tapome vienintelė tauta pasaulyje, kasmet tą pačią dieną tuo pat metu giedanti savo himną. Tad ir šiemet liepos 6-ąją 21 valandą vietos laiku jį giedos viso pasaulio lietuviai.
Tai buvo nuotykių ir įspūdžių kupina kelionė aplink pasaulį, nuspalvinta jaudinančių susitikimų su kituose kraštuose gyvenančiais lietuviais. Šią buriuotojų kelionę aprašė „Lietuvos ryto“ korespondentė Eglė Šilinskaitė-Puškorė. Pateikiame jos tekstų ištraukas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ albumo.
* * *
Nuo 1009 metų, kai Kvedlinburgo analuose – imperatoriškojo moterų vienuolyno metraštyje – pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, prabėgo 10 amžių. Išdidi ir ambicinga lietuvių tauta per tą laiką augo, keitėsi, stiprėjo ir vis labiau puoselėjo tautiškumą.
Karai, tremtis, emigracija, aneksija neįveikė lietuvybės šaknų ir kiekvienas didžiavosi čia gimęs augęs, nors mūsų pasaulyje – tik keturi milijonai.
Todėl ar keista, kad kažkur Papua Naujosios Gvinėjos užkampyje aptinki trispalvę, kurią paliko ten apsilankęs lietuvis?
Ar keista, kad geltonodžiai, raudonodžiai ir juodaodžiai vaikiščiai kalba lietuviškai – savo tėvų ar įtėvių kalba?
Ar gali būti keista, kad australas, nemokantis nė vieno lietuviško žodžio, ant peties tatuiruojasi trispalvę, nes tai – jo protėvių žemės vėliava?
Ir ar keista, kad Gvatemalos džiunglėse du lietuviai su čiabuviais indėnais gieda „Tautišką giesmę“ – tą pačią dieną, tuo pat metu, kaip ir dar keturi milijonai jų tautiečių visame pasaulyje?
2009 metų liepos 5 dieną 21 valandą Lietuvos laiku Žemę apiplaukusios jachtos „Ambersail“ buriuotojai paragino mus visus vieningai ir griausmingai sau ir kitoms tautoms pranešti, kad Lietuvos vardui – tūkstantis metų.
Darni ir iš širdies sugiedota „Tautiška giesmė“ skambėjo ir Gvatemalos džiunglėse, ir Lietuvos kaimo pirkioje, milijoniniame Sidnėjuje ir kelias dešimtis tūkstančių gyventojų turinčiuose Molėtuose, Kinijoje ir Estijoje, Klaipėdos kruizinių laivų terminale ir prie Kapitolijaus Vašingtone.
Tauta, kurią dažniausiai sutelkdavo tik nelaimės ir priespauda – kaip 1989 metų rugpjūčio 23-iąją, kai stojome į Baltijos kelią ir gyva grandinė žmonių Lietuvą, Latviją bei Estiją atskyrė nuo Sovietų imperijos, ar 1991-ųjų sausio 13-ąją, kai savo kūnais nuo tankų gynėme Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, susivienijo, kad atšvęstų taip, kaip dar niekas Žemėje nešventė.
Drauge su visais dainavo Seimo nariai ir benamiai, ūkininkai ir verslininkai, mokiniai ir jų mokytojai.
Tai buvo taip jautru, kad ašaros riedėjo net gatvės mušeikai. Tai buvo taip didinga, kad didesni, turtingesni ir galingesni mums nusilenkė. Tai buvo taip stebuklinga, kad to pakartoti – neįmanoma.
Čia tikra buvo viskas: rankų paspaudimai, susitikimų ašaros, džiaugsmas ir ilgesys. Meilė žmonėms, kuriuos jungė vienas bendras siekis – padaryti gerą darbą, kad būtų pagerbta mūsų žemė, kad pasaulis galbūt pirmą kartą su nepaprasta pagarba ir nuostaba ištartų: „Vienas vardas – Lietuva.“ Patyrę tai „gerumo skiepą“ gavo visam gyvenimui.
Šūkis „Vienas vardas – Lietuva!“, griaudėjęs ir vidury Atlanto vandenyno, ir Prezidentūros kieme Vilniuje, tapo dar prasmingesnis, o žodžiai „Lietuva, Tėvyne mūsų...“ – dar svarbesni.
Mes atidavėme duoklę tiems, kurie už Lietuvą dėjo galvas, tiems, kuriems ši žemė buvo šventa.
Taip įžiebtas pasididžiavimo savo šalimi jausmas. Tegul jis būna tarsi kibirkštėlė mūsų širdyse, su kuria pradėsime naująjį savo šalies tūkstantmetį.
