Tie vyrai su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ penkiuose žemynuose, 19-oje šalių kvietė burtis lietuvių bendruomenes ir visiems vienu metu švęsti neeilinę savo šalies šventę.
Devynis mėnesius jachta „Ambersail“, kurioje plazdėjo ne tik trispalvė, bet ir kapitonams įteikta Lietuvos prezidento vėliava, skrodė pasaulio vandenynus.
Tai buvo 200 parų ant vandens, o iš viso – 274 dienos ir naktys. Jachta išmatavo 37 tūkst. jūrmylių (68,5 tūkst. km), aplankė penkis žemynus – Europą, Afriką, Australiją (su Okeanijos salynui priklausančia Naująja Zelandija), Pietų Ameriką ir Šiaurės Ameriką.
Tie 120 buriuotojų kelionėje aplink pasaulį ne tik vykdė misiją paskelbti tautoms ir tautiečiams apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus kapitonams įteikė 25 laiškus, skirtus lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje.
Tie buriuotojai sutelkė po Žemę pasklidusius lietuvius, o mes tapome vienintelė tauta pasaulyje, kasmet tą pačią dieną tuo pat metu giedanti savo himną. Tad ir šiemet liepos 6-ąją 21 valandą vietos laiku jį giedos viso pasaulio lietuviai.
Tai buvo nuotykių ir įspūdžių kupina kelionė aplink pasaulį, nuspalvinta jaudinančių susitikimų su kituose kraštuose gyvenančiais lietuviais. Šią buriuotojų kelionę aprašė „Lietuvos ryto“ korespondentė Eglė Šilinskaitė-Puškorė. Pateikiame jos tekstų ištraukas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ albumo.
* * *
XI etapas SUGRĮŽIMAS Į BALTIJĄ
Londonas–Oslas–Kopenhaga–Gdynė–Gdanskas–Stokholmas–Sankt Peterburgas– Talinas–Ryga–Kaliningradas–Klaipėda. Kapitonas Paulius Egidijus Kovas. 2009 06 05–07 05. Nuplaukta 2 931 jūrmylė. Aplankytos Norvegijos, Danijos, Lenkijos, Švedijos, Sankt Peterburgo, Estijos, Latvijos, Kaliningrado lietuvių bendruomenės.
„Laivas – maža judanti vieta tarp vandenų. Laivo galimybės išlikti ir judėjimo kryptis priklauso nuo Dievo malonės ir Laivo gyventojų gebėjimo susidraugauti su gamta.
Laive galioja savos tradicijos ir įstatymai. Tai – tarsi mažytis valstybės modelis.
Lėkšti ir prasmingi pokalbiai, konkurencija ir frakcijos, nuoširdumas ir pataikavimas – visa tai, kai gamta nerūstauja. Tačiau pavojaus valandą gyventojų elgesys kinta. Draugystė, paslaugumas, pavaldumas ir aiškus supratimas, kad Dievas – aukščiau visų.
Kartais Laivas sustoja pasveikinti svečių kraštų. Laivo santykis su kranto žmonėmis be galo įdomus.
Prestižinio universiteto studentei jis – drąsos simbolis.
Žvejo valtele nuo karo negandų per Baltiją pabėgęs senukas į Laivą lipa taip, tarsi grįžtų į tėviškę.
Žemėje užimtos pareigos Laive nieko nereiškia: įmonės direktorius plauna indus, prezidentas paklūsta bet kokiai kapitono komandai. Kaip ir kiti Laivo gyventojai, jie šlapinasi per bortą arba pakimba išorėje, kai užsinori „didelio“. Kaip ir visi, jie ilgisi švelnumo ir moters.
Laivas kantrus. Jis išdidžiai susitaiko su savo šventa lemtimi – tarnauti mažai valstybei ir jos žmonėms, būti tvirtu pagrindu jiems po kojomis.
Kartais jis džiaugiasi gamtos ir žmogaus harmonija. Kartais susigūžęs vaitoja kęsdamas žmonių ir gamtos smūgius. Kaip ir jo gyventojai, Laivas ilgisi meilės ir rūpestingumo.
Kūrėjas muzikantas prisėda ant denio ir visą naktį negali sustoti grojęs. Jam tai – įkvėpimo šaltinis.
Profesorė atveda tris savo mokines iš svečios didelės šalies. Joms tai – mažos kaimynės didžiadvasiškumo pamoka.
Sportiška taupiai prisidengusi gražuolė bando lipti į stiebą ir prašosi fotografuojama. Jai tai – podiumas.
Iš pažiūros kukli mergina „tirpsta“ nuo laivo gyventojų dėmesio. Jai pats Laivas nesvarbus, ji pasitinka dvylika svajonių karalaičių, atjojusių ant baltų žirgų.
Profesionalių buriuotojų komandai tai – lenktyninis laivas: mazgai, pėdos, grimzlė, buringumas ir baltas pavydas akyse.
Jau seniausiais laikais Laivas tapo simboliu – Nojaus laivas gelbėjo pasaulį, Homeras juo plukdė savo didvyrius.
Kas mes tokie – Laivas ir jo gyventojai? Apaštalai, skelbiantys Žodį? Herojai? Atsitiktiniai nuodėmingi pakeleiviai? Ar labai skaudės lipant iš Laivo?
Laikas yra visatos vardiklis. Jis – didžiausias priešas ir kartu draugas. Tūkstantmetis beribėje laiko tėkmėje yra tik akimirka.
Todėl, ar svarbu, kiek trunka ši kelionė: tūkstantį metų, devynis mėnesius ar tik tris dienas? Amžina ir vertinga yra tik tai, kas nepamatuojama.“
Iš jachtos dienoraščio. Rolandas Palekas
* * *
Londonas–Oslas–Kopenhaga–Gdanskas–Stokholmas–Sankt Peterburgas–Talinas–Ryga–Kaliningradas– Klaipėda.
Dešimt uostų ir per dvidešimt vienas kitą keičiančių vyrų laive. Nuolatinė įtampa, kad viskas būtų gerai, bemiegės naktys Baltijoje ir krante, kuriame – gimtosios kalbos pasiilgę lietuviai.
Kapitonas Paulius Kovas visą kelionę, rodos, bluosto nesudėjo: viską girdėjo, viską matė, viską jautė. Įtampa jachtoje tai kilo, tai slūgo, bet visus vienijo tikslas deramai pabaigti įspūdingą kelionę ir pakviesti likusias lietuvių bendruomenes vieningai šventei.
Tos bendruomenės susibūrė arčiau Lietuvos. Kai kurios – vos už kelių šimtų kilometrų. Bet vis tiek svečiame krašte, tarp kitakalbių.
Iš Lietuvos juos išginė įvairios priežastys: nedarbas, mokslai, vedybos, tremtis. Tačiau visiems tiems, kurie mojuodami trispalvėmis vėliavėlėmis kiekviename uoste pasitikdavo įplaukiančią „Ambersail“, – Lietuva savaip brangi. Nuo to, kad galėtų su bendraminčiais pabūti bent kelias valandas, kai kurių neatbaidė net pusės paros kelionė.
„Tie lietuviai ten gyvena savo gyvenimą, dirba savo darbus, o staiga atsirado galimybė prisiminti tėvynę ir kažką dėl jos padaryti. Jiems – ne vis tiek, kas vyksta su Lietuva. Tai buvo ir gražu, ir labai jautru. Gal ir ne visiems mums ašaros riedėjo, bet susijaudino tikrai visi“, – kapitonui P. Kovui tie susitikimai įstrigo ilgam.
Osle jie klausėsi Andriaus Mamontovo dainų, Stokholme su visa Švedija šventė Jonines ir sirgo už „Volvo Ocean Race“ dalyvius, Taline ir Rygoje sveikino šalia Lietuvos, bet vis tiek ne joje gyvenančius tautiečius, Kaliningrade, arba kitaip – Karaliaučiuje, į jachtą priėmė užsienio reikalų ministrą, kuris, nors ir svarbus pareigūnas, laive tapo paprastu junga.
* * *
To niekas nesitikėjo. Atlanto, Indijos ir Ramųjį vandenynus perplaukusi jachta „Ambersail“ prie gimtųjų krantų ėmė byrėti. Stipri banga gal dešimttūkstantąjį kartą trenkė į bortą ir neatlaikė gikas.
Pagrindines bures laikantis ir ištempiantis horizontalus buomas sulūžo. Jei tai būtų įvykę naktį, pasekmės galėjo būti žiaurios, tačiau truputį po vidurdienio beveik visa įgula šnekučiavosi ant denio.
Baltijos jūroje vėjas dažnai keičia kryptį, o bangos ne visada spėja į tai reaguoti, todėl pavėjui plaukianti jachta į priešines bangas daužėsi taip, kad įgulos nariams buvo sunku dantį ant danties nulaikyti. Pasaulį apkeliavusiam gikui dar vienas toks trenkimasis į bangą, turbūt, buvo paskutinis lašas.
Giko kniedės ėmė lakstyti, tačiau tie, kurie buvo ant denio, akimirksniu sureagavo ir tiesiog ant rankų nuleido lūžtantį buomą. Iki Kopenhagos likusias 35 jūrmyles „Ambersail“ baigė papsėdama su varikliu.
Remontas jachtą Kopenhagoje užlaikė para ilgiau, nei planuota, tačiau vis tiek viskas vyko žaibiškai. Ankstesnis „Ambersail“ pavadinimas „Assa Abloy“ – lyg platininė kredito kortelė – neįmanoma padarė įmanoma: remonto dirbtuvės atvėrė duris, o žemės komandos surastas meistras, nors ir niurnėdamas dėl sugadinto savaitgalio, sutvarkė lūžusį giką.
Kai „Ambersail“ pagaliau pajudėjo Lenkijos link, niekas nesitikėjo, kad laivas tikslą pasieks numatytu laiku, todėl atšaukta planuota vakarienė Gdynėje su vietos savivaldos atstovais bei Lietuvos ambasados darbuotojais.
Juolab kad ir prietaisai rodė, jog vėjas rims. O jis priešingai – ėmė stiprėti. Pasitaręs su įgula, kapitonas nutarė ir naktį plaukti su genakeriu, kurį dėl saugumo paprastai nuleisdavo.
Iš ryto vėjas dar sustiprėjo ir genakerio audeklas neatlaikė, tačiau, įgulai pakeitus bures, jachta toliau skriejo Gdynės link, o vairininkai varžėsi tarpusavyje, kuris išspaus didesnį greitį.
Lygiai aštuntą vakaro – į užsakytą iškilmingą vakarienę prieplaukoje dar renkantis svečiams – „Ambersail“ prisišvartavo Gdynėje. Įgula spėjo paragauti ne tik deserto, bet ir pagrindinio patiekalo. Kitą dieną veiksmas persikėlė į Gdanską – viduramžius menantį uostą siauromis vėjuotomis gatvelėmis.
* * *
„Net daug matę buriuotojai aikčiojo atėję į vien jūreiviams skirtą užeigą Gdanske, priešais uostą esančioje saloje. Linkus ir Pauliūga pasakojo kažką panašaus matę Puerto Viljamse – piečiausiame pasaulio jachtų klube Čilėje, kur sustoja visi Horno kyšulį apiplaukę ar jo link plaukiantys buriuotojai.
Net žinodamas, kur yra šis legendomis apipintas jūrininkų klubas „Zejman“, be paaiškinimo sunkiai rastum, kaip įeiti. Į tik savaitgaliais veikiantį uždarą klubą įleidžiami vien jo nariai. Antradienį jis savo duris atvėrė „Ambersail“ įgulai, o energijos ir humoro nestokojantis klubo savininkas Andzejus Debiecas mums neleido nuobodžiauti.
Traukti virvę ir lenkti ranką – tradicinės jūrinių tavernų lankytojų pramogos. Mes irgi jas išbandėme. Susigundėme ir dar viena – sėdint ant horizontaliai pakabintos aukščiausios burlaivio stiebo dalies (stengos) pagalvėmis nuversti priešininką.
„Zejman“ – išskirtinis savo jūrine dvasia. XVII amžiuje statytame buvusiame grūdų sandėlyje, vieninteliame likusiame mieste ir saloje per visus karus, jo savininkas surinko įspūdingą jūrinių daiktų kolekciją.
Andzejus ypač didžiuojasi vieno prieš 300 metų netoli Gdansko nuskendusio britų burlaivio denio lentomis. Klubo vadovas nenuilsdamas galėtų pasakoti legendas kone apie kiekvieną savo turimą eksponatą.
„Ambersail“ iš Gdansko išlydėjo kita lietuvių jachta – „Banga“, kuria į Klaipėdą grįš trys buvę mūsų įgulos nariai, plaukę nuo Londono.
Dabar „Ambersail“ keliauja Stokholmo link, kur susitiks su vietos lietuvių bendruomene.“
Iš jachtos dienoraščio. Ruslanas Rokas Arbušauskas
* * *
„Byrame“, – tik tiek parašė P. Kovas laiške trečiojo etapo kapitonui Taurui Rymoniui. Iš žemės atskriejo padrąsinimas: „To ir reikėjo tikėtis. Laikykis, kaip nors priplauksi.“
Šalia Stokholmo, kurį, sakoma, supa tūkstantis salų, iš kajutės ėmė rūkti juodi dūmai. Vaizdas – lyg kažkas degtų. Po akimirksnio išlindo Linkaus galva: „Neturime variklio.“
Iki uosto – dar gabalas kelio. Seklu. Akmenys. Siaura. Ir pilna krantinė laivų.
* * *
„Kol dar nebuvau įlipęs į laivą, labai bijojau. Niekada nesu plaukęs jachta jūroje, tad tokiai kelionei kaupiausi.
Denyje ryte žvarboka – 25 mazgų vėjas į nosį ir supa. Oi, kaip supa! Bet visi ramiai tvarkosi aplinkui ir naudoja kažkokius keistus terminus, užuot tiesiog sakę „burė“ ar „virvė“. Noriu padėti ir gaunu pasukti „kavamalę“. Neprireikė nė minutės, kad per nugarą pradėtų žliaugti prakaitas. Laive iš tikrųjų yra ką veikti!
Po pietų susitaikiau su supimu ir pagaliau panorau užkąsti. Kaip tik tuo metu kapitonas Paulius atnešė iš pakelio pagamintą bulvių košę. Tai buvo pati skaniausia bulvių košė, kokią tik esu valgęs!
Vakaras. Iki uosto liko 500 metrų. Burės nuleistos ir iriamės tik su varikliu. Staiga variklis sugenda ir laivas tampa beveik nevaldomas.
Prie vairo kapitonas – dar ramesnis nei prieš pat įvykį. Jis praneša, ką darysime, ir duoda visiems komandas, o pats nuvairuoja laivą prie pat krantinės.
Vieni iš plaukiančios jachtos šoka ant prieplaukos, kiti paduoda virves ir laivas stebuklingai sustoja per pusmetrį nuo didelio katerio, kurio šeimininkas dar kelias minutes žiūrėjo išsižiojęs.
Tik tuomet supratau, kodėl iš toliau priplaukimą stebėję uosto darbuotojai ištarė: „Nice landing“ (gražus nusileidimas). 20 tonų sveriantį laivą taip greitai sustabdyti yra fantastika!
Stokholmo centre, netoli „Vazos“ muziejaus prisišvartavusią jachtą pasitiko didelis būrys tautiečių su kepurine, duona ir druska bei eilėraščiais.
Per kūną pradėjo bėgioti šiurpuliukai – nevalingai pradėjau ieškoti saulės akinių, kad pridengčiau ašarojančias akis. Krūtinę užliejo labai stiprus ir geras jausmas. Tas jausmas neapleido visą vakarą ir, matyt, viduje kažką pakeitė.“
Iš jachtos dienoraščio. Antanas Danys
* * *
„Rusijoje tvarka nesikeičia. Prieš daugiau nei dešimtmetį jachta „Ragainė II“ mums nepavyko nuplaukti į Karaliaučių, nes privalėjome pirkti locmano, kuris būtų nurodęs kelią į uostą, paslaugas.
Tąkart apsisukome ir plaukėme ten, kur locmano nereikia. Taip tapome pirmąja užsienio jachta, įplaukusia į iki tol uždarą buvusį uostą Pionierską.
Bet tokios prabangos – plaukti, kur norisi – „Ambersail“ neturėjo, todėl įplaukdami į Sankt Peterburgą privalėjome ant denio pasiimti locmaną.
Rusijos kranto tarnybos pareigūnai mus per raciją ėmė šaukti vos įplaukus į jų teritorinius vandenis. Bet įdomiai – kviesdami laivą šiauriau kažkokios salos ir nenurodydami koordinačių. O jei tai – ne mes?! Žinoma, tai buvo „Ambersail“ ir mes tai žinojome.
Įplaukti į uostą be locmano neleido, todėl teko palaukti, kol kateris atplukdė jau pensinio amžiaus nediduką malonų vyrą. Jo pareigos laive tebuvo nurodyti, kur plaukti, nors išties jis tik pasufleruodavo – mūsų vairininkai bei šturmanai ir patys viską žinojo.
Tiesa, locmanas paaiškino, kuris iš farvaterių „Ambersail“ jachtai su 4 metrų grimzle palankesnis, nors ir ilgesnis.
Praplaukėme Kronštatą su keliais kariniais ir vienu povandeniniu laivu, apgriuvusiais senų gynybinių įtvirtinimų pastatais ir statoma damba. Kai ją užbaigs, nuo potvynių iš Suomijos įlankos bus apsaugotas visas Sankt Peterburgas.
Uostas pasitiko betoniniu užrašu su senu miesto pavadinimu „Leningrad“.
Sustojome prie pontono, kurio vienoje pusėje švartuojasi kruiziniai laivai, kitoje – kariniai.
Miestas didingas. Pakeliami tiltai, Žiemos rūmai, Ermitažas, Petras I ant arklio, Nevos prospektas, Admiraliteto rūmai, kažkur tolumoje kitame krante – „Aurora“. Daug nemiegančio ir kažką viduryje savaitės švenčiančio jaunimo, eismo netvarka prieš pakeliant tiltą ir dar daugybė dalykų.“
Iš jachtos dienoraščio. Ruslanas Rokas Arbušauskas
* * *
„Žemės rutulį apsukusi „Ambersail“ priartėjo prie gimtųjų krantų ir... vėl nutolo.
Šventosios ir Palangos žiburiai, Palangos bažnyčia ir tiltas mums atrodė ranka pasiekiami, bet, atlikę halzą (posūkį pavėjui), nuplaukėme toliau. Dar liko aplankyti Karaliaučių.
Įplaukusius į Lietuvos teritorinius vandenis, pirmieji mus pasveikino Jūros ir pakrančių stebėjimo tarnybos vyrai. Malonu vėl išgirsti per radijo stotį kalbant lietuviškai! Bet ir jiems turėjome pasakyti, kad kitas mūsų uostas – dar ne Klaipėda.
Po pusiaunakčio priplaukę Palangą, ant tilto susirinkusiems poilsiautojams ir žvejams pateikėme staigmeną – jachtą ir jos bures apšvietėme signaliniais fakelais.
„Kai uždegėte fakelus, išnėrėte iš tamsos netikėtai ir labai arti“, – telefonu savo įspūdžius nuo Palangos tilto pasakojo įgulos nario Mariaus artimieji.
Tyčia sukę Palangos link, vėliau turėjome grįžti gilyn į jūrą.“
Iš jachtos dienoraščio. Ruslanas Rokas Arbušauskas
* * *
„Tai buvo mano klaida ir tik aš dėl to kaltas – neturėjau teisės atsipalaiduoti“, – ištarė kapitonas P. Kovas.
2009 metų liepos 5-osios pavakare Klaipėdos kruizinių laivų terminale ošė tūkstantinė minia, o kelios dešimtys didelių ir mažų burlaivių bei motorlaivių suko ratus atviroje jūroje laukdami pasirodančios milžinės „Ambersail“.
Tačiau audringos Baltijos horizonte klykavo tik žuvėdros, o pasaulį apiplaukusios jachtos vis nebuvo matyti.
Prie Klaipėdos „Ambersail“ priartėjo dar popietę. Tada buvo gražuolės jachtos fotosesija iš sraigtasparnio, o paskui, tarsi pavargusi nuo jai neįprasto fotomodelio darbo, „Ambersail“ su vėju šovė atgal į Baltiją.
Didžiąją etapo dalį vyraujant štiliui su varikliu, kad nevėluotų, plaukusi įgula pradėjo mėgautis buriavimu, o kapitonas laiku nedavė komandos apsisukti.
Nekantravo ir uoste ūžianti minia, ir jūroje pasitinkantys laivai, kol galiausiai „Ambersail“ tarsi išniro iš Baltijos, o jos triumfo eisena buvo gal net didingesnė nei romėnų karžygių.
Sau mestą iššūkį pavyko atlaikyti: Prezidento laiškai išdalyti, lietuviai aplankyti, pasaulį apiplaukusios vėliavos grįžo į gimtąjį uostą. Misija baigta.
