A.Šapokos suvedžioti istorijos romantikai turbūt ims klykauti: "Kokia
niekšybė šitaip apdergti paslaptingąją žynių religiją, juk mes tuo ir
didžiuojamės, kad esame paskutinė pagonybę išpažinusi Europos tauta!"
Iš tiesų tuo ne didžiuotis reikėtų, o plaukus iš apmaudo nusirauti.
Pagonybė Lietuvoje nebuvo joks žynių kultas, kaip nušneka kvanktelėję
romantikai, o utėlėtų kaimiečių tikėjimas, kad suvalgę piene virtas ožio
sėklides sulauks gero rugių derliaus. Na, kažkas panašaus.
Už tai, kad ilgai išlikome paskutiniais Europos pagonimis, sumokėjome
atsilikimu, nutautėjo mūsų diduomenė, vėlai atsirado ir vos neišnyko
lietuviška raštija.
Ir apskritai, kaip sakė iš Kauno kilęs šiuolaikinės lietuvių
istoriografijos pažiba E.Gudavičius, mūsų istorija tapo ubagiška, mes
tapome ubagų tauta, tokia kol kas iki šiol likome, civilizuotai
krikščioniškajai Europai reikalingi daugiausia kaip braškių skynėjai
Vakarų fermerių laukuose.
Vis dėlto gaila, kad karalius Mindaugas nebuvo kaunietis. Gal būtų
išsaugojęs Krikšto sakramentą. Juk vėliau, jau po Vytauto krikšto 1387
metais, Kaunas pagarsėjo kaip dievobaimingas krikščionių kraštas, nors
ir toliau pliekėsi su naujaisiais tikėjimo broliais kryžiuočiais.
Bet tai jau grynai politinės peripetijos, o žvelgiant į mažiau
nutolusius laikus, kauniečiai tapo tokiais uoliais katalikais, kad
pastatė aukščiausią Lietuvoje šventovę -- Prisikėlimo bažnyčią. Ir
jeigu prancūzų imperatorius Napoleonas buvo sužavėtas Šv.Onos bažnyčios
Vilniuje ("Jei galėčiau, nusineščiau ją ant delno į Paryžių!"), tai tik
todėl, kad gimė per anksti, kai Prisikėlimo bažnyčia dar nebuvo
pastatyta.
Pagaliau nėra jokio dokumento, patvirtinančio, kad Napoleonas taip sakė
apie Šv.Onos bažnyčią Vilniuje. O gal jis kalbėjo apie Karmelitų
bažnyčią Kaune? Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad karmelitų
vienuolyne prancūzų imperatorius nakvojo, kai persikėlė per Nemuną ir
pradėjo lemtingą žygį į Rusiją.
Pagaliau negalime būti šimtu procentų tikri, kad Mindaugas su Kaunu
nebuvo susijęs. Iš tiesų tiksliai nežinoma, iš kur jis atsirado ir kur
stovėjo jo sostapilis, Vorutos pilis.
Pagal vieną versiją -- kažkur ties Anykščiais, pagal kitą -- į pietus ar
pietryčius nuo Vilniaus. Baltarusiai įsitikinę: kažkur netoli
Naugardo. Šį miestą baltarusių istorikai laiko LDK susidarymo epicentru,
čia stovi ir paminklas Mindaugui, tikrai įspūdingesnis nei Mindaugo
skulptūra Vilniuje -- ten pirmasis Lietuvos karalius panašus į išmaldos
prašantį prasigėrusį viduramžių kunigą.
Pagaliau negalime būti tikri, kad atsiras atkaklus istorikas, kuriam,
kaip 1918 metų Nepriklausomybės Aktą atradusiam L.Mažyliui, nenusišypsos
laimė Vokietijos viduramžių laikotarpio archyvuose aptikti šaltinį,
liudijantį, jog Mindaugo Voruta stovėjo ne kur kitur, o ant vienos
Aleksoto ar Žaliakalnio kalvų.
Kaune juk yra Karaliaus Mindaugo prospektas, gal tai pranašiška?
Tiesa, pagal pagrindinę versiją, Mindaugo laikais Kauno dar nebuvo, mūsų
protėviai Nemuno ir Neries santakoje stūksančiuose miškuose medžiojo
bizonus.
Lietuviški bizonai vadinami stumbrais, bet tai irgi tokie pat nuožmūs
jaučiai ir karvės, gal ne veltui vienas tokių gyvulių pavaizduotas Kauno
herbe.
Pagaliau, pagal vieną versijų, kurią kritiškai mąstantys istorikai
vertina atsargiai, bet jos neatmeta, arabų geografo Al Idriso 1140
metais paminėta Al Qaynu gyvenvietė pagal geografinę padėtį sutampa su
vietove, kurioje galėjo būti dabartinio Kauno pirmavietė.
Vadovaujantis šia prielaida galima manyti, kad Mindaugo laikais, XIII a.
viduryje, dabartinio Kauno vietoje bent jau kukli gyvenvietė, nors dar
nebuvo nei Laisvės alėjos, nei "Žalgirio" arenos, nei Žaliakalnio
turgaus, bet keli šiaudiniai trobesiai, tegul ir varganos lūšnos
šiaudiniais stogais, jau stovėjo.
Pagaliau kauniečiai turi tvirtą istorinį pagrindą švęsti karūnavimo
šventę kaip miesto tapatybę išreiškiančią šventę jau vien todėl, kad
"Tautiška giesmė" bus giedama prie Kauno pilies. O prie Kauno pilies
juk pastatytas iš Vilniaus išvytas Vytis.
Jis -- simbolis viduramžių epochos, kurią ryškiausiai paženklino
Mindaugo karūnavimas.
Tad, kauniečiai, užtraukime himną kuo garsiau! ˙
„Laikinoji sostinė“
˙
