Turniškėse – vieniši
Mūsų prezidentinės poros Almos ir Valdo Adamkaus gyvenimas vasarą teka jų pačių rankų išpuoselėtame, žydinčiame name Turniškėse. Negavę iš Seimo leidimo patiems pasistatyti namą įsigytame sklype, jie valdišką rezidenciją pavertė jaukiais, elegantiškais, pilnais knygų, paveikslų namais, kurie alsuoja ir jų pačių gyvenimo istorija.
Turbūt Turniškėse Adamkų šeima kartais pasijunta ir vieniši. Priešais stūkso tuščias, apleistas prezidento Algirdo Brazausko namas, kuris po truputį griūva iš jo iškrausčius prezidento našlę Kristiną Brazauskienę. Čia pat, per keliuką, prezidentės Dalios Grybauskaitės rezidencija, tačiau prezidentės kortežas per 10 jos prezidentavimo metų taip ir nesustojo prie kaimynų namo. Kairėje – ilgai tuščias buvo ministro pirmininko namas. Atvažiavimą į Turniškes papildomai užtvėrė pakylanti dryžuota metalinė siena, lyg kas Turniškėse gyvenusią Lietuvos prezidentę būtų ketinęs taranuoti tankais.
Bet įveikus nejaukias užkardas, nuotaika pasikeičia, tik įsukus į Adamkų rezidencijos kiemą. Vasariškai apsirengęs prezidentas V.Adamkus svetingai atveria namo duris.
Inauguracijos rengime nedalyvavo
– Prezidente, šiandien bus inauguruotas naujasis šalies prezidentas Gitanas Nausėda. Šiai ceremonijai buvo ruošiamasi detaliai. Kaip vyko pasirengimas Jūsų inauguracijai? – „Lietuvos rytas“ paklausė dvi kadencijas prezidentavusio 92-ejų V.Adamkaus.
– Net iki paskutinės minutės manęs niekas nepaklausė, ką aš norėčiau matyti inauguracijos metu? Iki šios dienos nežinau, kas sudarė tą inauguracijos komisiją. Aš tikrai buvau tik pašalinis, statistas, kuriam pasakyta – tokią ir tokią valandą būsite ten ir ten, po to išeisi, dalyvausi kitoje ceremonijoje Seime, tada nuvyksi į Katedrą, po to grįši į Daukanto aikštę, eini į rūmus, pasirašai pirmąjį dekretą, priimi ministro pirmininko atsistatydinimą.
Tada pertrauka, leido susitvarkyti, ir prasidėjo vakariniai priėmimai. Čia pirmą kartą buvau paklaustas, kaip norėčiau juos matyti. Pasinaudojau patirtimi, sukaupta stebint penkių JAV prezidentų inauguracijas, į kurias būdavau kviečiamas.
– Su ponia Diana Nausėdiene nepavyko pasikalbėti, nes ji, anot prezidento komunikacijos tarnybos, buvo labai užimta inauguracijos reikalais. Koks buvo ponios Almos indėlis inauguracijos rengimo šventėje?
– Ji tikrai nebuvo kviečiama į kokį nors inauguracijos komiteto posėdį ar pasitarimą. Mūsų nuomonės buvo paisoma tik dėl vakaro renginių.
Su Alma pamanėme, kad norime pasidžiaugti drauge su padėjėjais, rinkėjais. Almos įnašas čia buvo labai didelis. Drauge sudarėme sąrašus. Supratome, kad reikės net keturių vakaro pokylių. Šventėme Sporto rūmuose, kur dalyvavo pasiuntiniai iš visų Lietuvos rajonų, Rotušėje, Chodkevičių rūmuose ir Prezidentūroje. Visur mes apsilankėme, važinėjome iš vieno į kitą.
Padarėme ir neįprastą priėmimą. Iš Amerikos buvo atskridę labai daug mano buvusių darbuotojų, kurie dirbo Amerikos administracijoje, su šeimomis. Norėjosi juos pagerbti, parodyti Prezidentūrą. Todėl jiems organizavome pokylį kitą dieną Baltojoje salėje. Aišku, už mūsų lėšas. Per antrąją inauguraciją 2004 metais tokių priėmimų nedarėme. Padėtis buvo sudėtinga, ne šventimai priėmimai buvo galvoje.
Jausmai buvo dingę
– Mes matome prezidentą inauguracijos metu duodantį priesaiką Seime, sakantį kalbą iš Prezidentūros balkono, priimantį karinį paradą. Bet kokia yra nematomoji pusė? Ką jūs jautėte, kokiomis mintimis prasidėjo inauguracijos dienos, pakeitusios Jūsų gyvenimą, rytas?
Turbūt pirmas pats paprasčiausias klausimas – ką apsirengti? Ypač prezidento žmonai.
– Kai rinkimų naktį sužinojau, kad esi išrinktas, prisimenu vieną dalyką. Buvau toks apmiręs, nereaguojantis, bet kokie jausmai, džiaugsmas ar pasitenkinimas, buvo dingę. Tik pamenu, kad paryčiui dar buvau susitikęs su žurnalistais, laukė tik ištvermingiausi, daugiau užsieniečiai. Bet liko miglota erdvė – kažką atsakinėjau. Jausminio pergyvenimo nebuvo.
Grįžome su Alma į mums tą naktį paskirtą viešbutį Senamiestyje. Beveik nemiegojau. Tą būseną prisimenu ir po tiek metų.
O dėl apsirengimo per šventę jokio galvosūkio nebuvo. Smokingas. Alma buvo viską sužiūrėjusi, net specialiai gražias auksines rankovių sąsagas nupirkusi. Vieną jų pamečiau jau Sporto rūmuose.
Almai išvis nebuvo problemų apsirengti. Ji žinojo ir madas, ir kas kokia proga tinka. Bet ji pati jums papasakos.
– Ar prezidentinei porai nurodoma, kaip elgtis šventės metu?
– Kaip elgtis per inauguraciją, nei man, nei Almai, problemų nebuvo. Mes puikiai žinojome protokolą per Amerikoje pragyventų 50 metų, kai teko dirbti tarnyboje aukščiausiu lygmeniu. Viskas vyko natūraliai.
Įvedė vakarietiškų tradicijų
– Ir po iškilmių pirmoji diena Prezidentūroje. Nepažįstami žmonės, jums, ilgą laiką negyvenusiam Lietuvoje, nežinoma aplinka.
– Tikrai buvo atskleistas naujas mano gyvenimo lapas. Aš 27-erius metus išdirbau Amerikos aukšto lygio tarnyboje, žinojau, kokia tvarka, kas vykdavo Baltuosiuose Rūmuose. Bet įžengus į mūsų Prezidentūrą, viskas buvo nauja. Atsidūriau savotiškoje tuštumoje. Neturėjau nei lietuviškos patirties, nei lietuviška aplinka mane čia supo. Nes su manimi į Lietuvą atvyko keli artimi draugai, kurie tapo ir mano patarėjais.
Bet aš labai greitai įaugau į lietuvišką dirvą, Prezidentūros žmonės buvo labai malonūs, geranoriški, tardavosi su manimi ir patardavo. Greitai supratau, kokie santykiai su Seimu, Vyriausybe. Mes jokių revoliucinių pasiūlymų nekėlėme. Matėme, kokie skirtumai tarp Vakarų pasaulio ir Lietuvos, tad po truputį stengėmės esamą sistemą pertvarkyti ir priartinti prie vakarietiškos. Nebuvo sunku, nes Lietuvoje buvo norima kurti naują politinę kultūrą.
– Jūs įvedėte nemažai vakarietiškų naujovių. Pavyzdžiui, informuodavote šalį apie savo sveikatą, nesislapstėte, kai susirgote vėžiu. Nevengėte pasirodyti net nuslinkus plaukams, būdamas silpnos būklės. Be to, nuolat dirbote. Įvedėte maldos pusryčius, kurie po jūsų kadencijos pabaigos išnyko.
– Taip, buvau įvedęs susitikimus su vyskupais, norėjau ir religinius klausimus pakelti į valstybinės institucijos lygį. Manau, kad tai būtina, nes Lietuva yra katalikiškas kraštas. Alma organizuodavo ir Kūčių šventimą drauge su visais Prezidentūros darbuotojais. Aišku, ir jos labdaros fondas, kaimo vaikų, mokyklų globa, knygų akcijos. Lietuvoje tai dar buvo naujovė.
Vasario 16 dienos proga iš visų Lietuvos savivaldybių sukviesdavome žmones į Operos ir baleto teatrą. Žmonėms, dirbusiems provincijoje, būdavo didelė šventė. Ta šventė dingo. Ir per Mindaugo karūnavimą liepos 6 dieną sukviesdavome iš visos Lietuvos apie 2000 žmonių įvairių profesijų – kultūros darbuotojų, politikų, diplomatų, žurnalistų į Prezidentūros kiemą pasiklausyti koncerto, pasivaišinti. Žmonės susipažindavo, aptardavo reikalus. Kai tos šventės taip pat nebeliko, dar ilgai girdėdavau, kaip jos žmonėms trūksta dėl bendravimo.
– Kurios šalies prezidentas Jums buvo labiausiai sektinas pavyzdys?
– Be abejonių – Franklinas Ruzveltas, JAV prezidentas. Jis išvedė Ameriką iš pokarinės depresijos. Prezidentas buvo paralyžiuotas, nesikeldavo iš vežimėlio. Bet taip susitvarkydavo, kad televizija jį rodydavo iki pusės, sėdintį, ir jo neįgalumo Amerika nematė. Jis vadovavo ministrų kabinetui ir karo metu, paskelbė Amerikos įsitraukimą į karą. F.Ruzveltas sutvarkė Amerikos gyvenimą po karo, išvedė į pirmaujančią pasaulyje valstybę. Jo nuopelnas šaliai buvo milžiniškas.
Per atsisveikinimą tramdė ašaras
– Lietuvos žmonės puikiai prisimena Jūsų jaudinantį atsisveikinimą 2009 metų liepos 12 dieną. Kai Daukanto aikštėje padėkojote susirinkusiems, palikote Prezidentūrą ir išvykote automobiliu. Matėsi, kad tramdėte ašaras, kurių neslėpė būreliu sustoję Prezidentūros darbuotojai.
– Taip, ta diena taip pat pakeitė mano gyvenimą. Reikėjo priprasti, kad jis nebebus toks intensyvus, kad mano darbas nebeturės įtakos valstybei. Tapau buvusiu Lietuvos prezidentu. Bet veiklos nesumažėjo. Alma net pabardavo, kad negaliu nurimti.
– Priekyje laukė ir sunki liga, kurią reikėjo įveikti?
– Taip, išbandymų netrūko.
Tą dieną pats sunkiausias emociškai man buvo momentas, kai prezidentei Daliai Grybauskaitei atidaviau prezidentinę vėliavą.
Buvo baigta oficiali dalis, prezidentė įėjo į rūmus, o man reikėjo atsisveikinti su išsirikiavusiais. Vyriausybės, Seimo nariais, bendradarbiais. Ėjau prie kiekvieno. Buvo dar ir prezidentas Algirdas Brazauskas.
Labai sunkiai suvaldžiau tą jaudulį... Mačiau darbuotojų ašaras, ir pats buvau ant ribos, kad nesulūžčiau. Sakiau sau – laikykis, laikykis... Iki paskutinio momento, kol priėjau prie mašinos ir įšokau į ją. O mašinoje jau sėdėjo Alma. Nežinojau, kad per iškilmes Katedros aikštėje ji vos nenualpo, ir ją apsaugos darbuotojai nežymiai išvedė, pasodino į mašiną.
– Prezidentūroje nebuvo jokios atsisveikinimo arbatėlės, nekalbu apie šampano taurę?
– Ne, visai nieko. Atvažiavome į mums paskirtus namus Turniškėse, o paskui mus – visas mano štabas.
Ir ūžėme iki gilaus vidurnakčio. Čia ašarų nebuvo. Balius išėjo visai spontaniškai. Kadangi mano šaltiniai rūsyje ir bare buvo neišsemiami, problemų nekilo. Bet „skočio“ pareikalavimas buvo didesnis nei mano ištekliai! (Viskis, maišytas su sausu martiniu, ir išspausta žalioji citrina – mėgstamiausias V.Adamkaus gėrimas). Teko skambinti ir užsisakyti viskio dar, – linksmai pasakojo V.Adamkus.
Ryšio su D.Grybauskaite nebuvo
– Prezidente, baigęs kadenciją atrodo Seime D.Grybauskaitei pasakėte – „Jei Jums manęs prireiks, aš visada būsiu per telefono skambučio atstumą“.
Ar kada nors tas atstumas buvo įveiktas?
– Ne, to atstumo nereikėjo įveikti, nes, atrodo, kažkas buvo perkirpęs telefono laidus tarp mano ir prezidentės D.Grybauskaitės telefonų, jei taip galiu metaforiškai pasakyti. Per 10 metų taip niekas ir neatėjo sutvarkyti...
– Kiek žinau, Jūs nuolat prezidentei nusiųsdavote gėlių?
– Taip. Gimimo dienos, Velykų ir Kalėdų progomis. Atsako nebūdavo.
– Dabartiniam prezidentui Gitanui Nausėdai Jūs neslėpėte savo paramos.
– Taip, jis penkerius metus buvo mano visuomeninis patarėjas, aš juo tikiu ir pasitikiu.
– Kai jį išrinko prezidentu, Jūsų ryšys nenutrūko, jūs bendraujate? Tai yra – niekas nenukirpo Jūsų telefonų laidų?
– Ne, laidų nenukirpo, mes bendraujame. Dar prieš inauguraciją, truputį pavėluotai, atšvęsime Gitano gimtdienį. Mes su Alma užsakėme „Stikliuose“ vaišes, pakvietėme mažą būrelį draugų. Jis atvažiuoja ir čia, pas mane, mes apie daug ką pasikalbame. O po inauguracijos aš tikrai nesisiūlysiu į patarėjus.
– Prezidentas, užleidęs postą įpėdiniui, gauna Prezidentūroje kabinetą, jam paliekama sekretorė, automobilis, vairuotojas ir apsaugos du žmonės?
– Taip. Vienas apsaugos darbuotojas, jis keičiasi su kitais.
– Girdėjau, kad jūsų kabinetas buvo neremontuotas visus 10 metų, ir tik dabar susigriebta ten užglaistyti sienų plyšius. Čia dėl prezidento G.Nausėdos atėjimo paskubėta ir Jūsų kabinetą aptvarkyti?
– Turbūt kažkas prisiminė. Gal būtų nepatogu prieš naująjį prezidentą. Tai man pasisekė.
– D.Grybauskaitė taip pat dabar turės savo kabinetą Prezidentūroje? Gal greta Jūsų?
– Oi, ne, ne, manau, kad visai kitame sparne. Nepavyktų susitikti ir per pietus, nes prezidentė panaikino virtuvę ir kavinę. Buvo darbuotojams patogu papietauti. Bet nebėra. G.Nausėda sakė, kad eina pietauti į gatvėje esančias kavines, tik prieš žmones nepatogu, kad jį privalo lydėti apsauga.
– Paprastai išrinktieji prezidentai gauna Prezidentūroje savo pirmtako kabinetą?
– Taip. Kiek žinau, D.Grybauskaitė mano kabinetą pertvarkė pagal savo skonį, ir tai natūralu. Jis buvo apkaltas medžiu, prezidentė medį uždažė baltais dažais. Man tik buvo keista, kad liepė nukabinti paveikslus, išmetė J.Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo portretus.
– O kur tie portretai atsidūrė?
– Nežinau... Manęs gi niekas daugiau į buvusį kabinetą neįleido. Per 10 metų ten nebuvau įkėlęs nei kojos. Bet dėl to gyventi galima.
– Savo paskutiniame metiniame pranešime (2009 m. balandžio 21 d.) sakėte: „Nors ne kartą buvau kritikuotas už idealizmą, neva svetimą dabarties gyvenimui, lieku ištikimas toms pačioms vertybėms ir idealams – laisvei, demokratijai, pagarbai žmogui... Lietuvos kartos mums atleis už klaidas, bet neatleis už melą. Rašykime istoriją tiesos ir atvirumo, moralės ir pasitikėjimo kalba. Rašykime dabar, nelaukdami kitos dienos“.
Turbūt šie Jūsų žodžiai – ir palinkėjimas G.Nausėdai?
– Taip. Ir Lietuvai, kuri su naujuoju prezidentu atsivers ir naują savo istorijos puslapį.
