Va, jei taip būtų galima padaryti su ta pačia nelaimingąja atminimo lenta J.Noreikai ant Mokslų akademijos bibliotekos fasado. Nukabinai, pakabinai, vėl nukabinai, vėl pakabinai... Ir taip tol, kol niekas nebebus tikras, kabo ji ten ar jau nebelabai. O tada gal ir nustos kryžiavotis daugiaaukščiais monologais. Tuomet gal ir bus galima ramiai, be išsikeiksnojimų pasikalbėti ir apie velionį J.Noreiką, ir apie jo atminimo lentą.
Deja, tai, kas be vargo atsiranda vaikiškame romane, sunkiai įmanoma suaugusiųjų gyvenime, kuriame jie dažnai elgiasi blogiau už vaikus, iš kurių staiga atėmė žaisliuką. Tai lemia kelios priežastys.
Visų pirma, kad ir kiek keiktume gyvatę laiką, kad jis taip lekia priekin, pasirodo, tiksi jis gana lėtai ir pernelyg mažai metų prabėgo nuo skausmingų karo ir pokario metų. Per mažai, kad daugumai visuomenės jis būtų iš tikrovės pavirtęs istorija, istorija – mitu, o mitas – legenda. Yra dar ir žmonių, ne tik gimusių, bet ir augusių tuo metu, yra tada sužalotų, tiek fiziškai, tiek morališkai, yra giminių, artimųjų, draugų, bendražygių.
Antra, net jei būtume laiko liniuote pasislinkę tiek, kad tas laikas būtų tapęs bent šiek tiek abstraktesnis, vis tiek nieko neišeitų. Mat tik konkretus naivuolis gali manyti, jog tai istorinis ginčas apie istorines asmenybes. Jeigu taip būtų...
Susirinktų tikri istorikai, kurie dirba su pirminiais šaltiniais – dokumentais, įrodymais, laiškais, prisiminimais. Ne tie, kurie perskaito straipsnio antraštę ir mano jau įsigilinę į problemą. Susirinktų ir nutartų.
Bėda ta, kad tai mažiausiai istorinis ginčas, o visos tos atminimo lentos ir alėjų pavadinimai yra tik simboliai.
Iš esmės ginčijamasi ne dėl praeities, o dėl dabarties ir ateities. Dėl įvairiausių priežasčių.
Vieniems tai daugiau filosofinis pratimas, maždaug: kaip čia taip, kodėl negalime garbinti ko panorėję ir kas jie tokie, kad mums tai draustų. Šiek tiek užmiršdami, kad nei kas draudžia, nei ką.
Dėkuidie, vis dar esame šalyje, kur miestas N gali be vargo turėti X pavarde pavadintą gatvę, o miestas Y – ne. Tiesiog vieni laisvi manyti vienaip, o kiti – kitaip.
Dar kitiems tai amžinas šnairavimas į šliaužiančius globalizmo sąmokslus. Treti, kaip visada, visur įžvelgia visagalę plaukuotą Kremliaus ranką. O ketvirtiems tai dar viena proga užsirašyti sau politinių taškų ir juos atimti iš oponentų varžantis dėl to paties persidengiančio elektorato.
Todėl nėra jokios tragedijos, kad tas ginčas putoja, kaip ir nebus, jei jis artimiausioje ateityje neduos jokio prasmingo rezultato. Kultūriniai karai kariaujami visose visuomenėse, ypač tokiose nebrandžiose kaip mūsų. Čia be jokio priekaišto. Kada mes galėjome spėti subręsti?
Pas mus kariaujama gana kultūringai. Na, išsiplūsta žmonės feisbuke, na, apkaltina vienas kitą rublių ėmimu iš Maskvos, na, dar kaip nors išsipravardžiuoja. Čia juk ne demonstracijos su deglais ir ne grindinio akmenų lupimas artilerinei atakai prieš policiją.
Labiau liūdna dėl kitų dalykų. Dėl vis dar nesiliaujančių norų sugalvoti kažkokią oficialią valstybinę atmintį, atseit buvo taip ir taip ir kitaip nebuvo. Tai įtartinai primena į Rytus nuo mūsų nuolat bandomą klijuoti oficialų istorinį naratyvą, turintį tiek pat bendra su istorija, kiek pageidavimų koncertas su džiazo improvizacija.
Ir dar viena nenugrimztanti bėda – nesibaigiantis noras žiūrėti į save kaip į tautą, kuri, a) viena vertus, buvo didi, bet kartu švelni ir pūkuota, tačiau b) engė ją, kas tik netingėjo – iš Rytų ir Vakarų, iš kairės ir dešinės. O mes ir toliau likome pūkuoti.
Bet gal tai irgi brendimo hormonų sukelti spuogai, nuo kurių išsigydysime ilgiau pabuvę tarp žmonių, kurie jau tai išsigydė.
