Kur kas dažniau valstybės institucijos pralaimi tokias bylas ir neteisėtai atleistiems asmenims sumokamos didžiulės kompensacijos.
Papūtus politiniams skersvėjams ar atėjus naujai valdžiai įstaigų vadovus neretai stengiamasi atleisti nedelsiant, nelabai paisant įstatymo reikalavimų, nes žalą atlygina valstybė, o ne atsakingi už teisės pažeidimus ministrai ar institucijų vadovai.
Aišku, kompensacijas prisiteisę asmenys nebūtinai būna verti sėdėti kėdėse, iš kurių jie išverčiami pažeidžiant teisės normas.
Bet jei žmogus buvo ne savo vietoje, vadinasi, jis ten atsidūrė neaiškiais keliais.
Antai tikrintojai atskleidė, kad vienoje didžiausių valstybės įstaigų Registrų centre (RC) buvo prikurta begalė vadovų etatų – net 270, kone kas penktas darbuotojas susijęs giminystės ryšiais.
Kaip šioje įstaigoje buvo parenkami vadovai, gerai iliustruoja RC direktoriaus pavaduotojais tapusių S.Stripeikos ir G.Vilkelio atvejai.
Iš teisingumo viceministro posto atsistatydinęs, kai neva buvo paminėtas buvusios prezidentės D.Grybauskaitės vadinamajame juodajame sąraše, S.Stripeika ne konkurso tvarka buvo paskirtas RC direktoriaus pavaduotoju.
Tiesa, greitai jis neteko šio posto – Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino jį supainiojus interesus, nes įsidarbino sau pavaldžioje įstaigoje.
Buvusio Seimo kanclerio G.Vilkelio įdarbinimas RC vadovo pavaduotoju sukėlė dar didesnį skandalą – paaiškėjo, kad jam gauti šį postą padėjo su juo gyvenusi Vyriausybės kanceliarijos Personalo skyriaus vedėja.
Nors protekcionizmas – įsisenėjusi chroniška viešojo sektoriaus liga, efektyviausiai ją gydančiam vaistui – viešumui valdininkai vis spendžia neįveikiamas žabangas.
Neseniai Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį keturiems asmenims dar vienoje su Darbo partijos juodąja buhalterija siejamoje baudžiamojoje byloje. Bauda skirta ir buvusiai Darbo partijos būstinės vadovei G.Vitei.
Šiuo metu G.Vitė dirba Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldžios Užimtumo tarnybos (UT) Darbo rinkos ir užimtumo politikos įgyvendinimo departamento direktore.
Jos pareigos vargu ar kam užkliūtų, jeigu akių nebadytų karjeros sąsajos su „darbiečiais“.
Dar 2009 metais G.Vitė buvo pripažinta kalta davusi melagingus parodymus ir nubausta beveik 4 tūkst. litų bauda.
Suprantama, ir teistas asmuo turi teisę dirbti, bet sunku patikėti, kad 2013 m. tuometė socialinės apsaugos ir darbo ministrė „darbietė“ A.Pabedinskienė partijos kolegę pasirinko savo patarėja pasibaigus jos teistumo terminui tik dėl aukščiausios kompetencijos.
Iš politinio pasitikėjimo pareigų, kurias tektų palikti pasitraukus ministrei, G.Vitė persėdo į valstybės tarnautojos kėdę ir galiausiai tapo UT departamento vadove.
Beje, UT vadovauja L.Valalytė, kuri į dar Darbo biržos direktoriaus postą buvo paskirta einant į pabaigą ministrės A.Pabedinskienės kadencijai.
Stebina ir pačios L.Valalytės karjera – anksčiau nevadovavusi jokiai didesnei įstaigai, ji 2016 metais staiga tapo net 1,4 tūkst. darbuotojų turėjusios Darbo biržos, vėliau pertvarkytos į UT, direktore.
Nežinia, ar už svaiginančios karjeros šuolį L.Valalytė jautėsi dėkinga A.Pabedinskienei, bet dar spėjo ją apdovanoti savo įstaigos aukso ženkleliu.
Gal čia ir slypi dvejopų standartų priežastis: nelaukdama teisminių procesų pabaigos L.Valalytė nedelsdama atleido tarnybiniu piktnaudžiavimu įtartą tuometės Panevėžio teritorinės darbo biržos direktorių V.Trofimovą, tačiau nepanoro net išklausyti žiniasklaidos klausimų, kaip gali toliau dirbti teismo nuteista kita jos pavaldinė G.Vitė.
Jokia paslaptis, jog valstybės tarnautojai vengia atsakinėti į neparankius žiniasklaidos klausimus.
Ir tuo neverta pernelyg stebėtis. Juk blogą pavyzdį valdininkams rodė tik į iš anksto pateiktus klausimus pačios pasirinktiems žurnalistams atsakinėjusi buvusi šalies vadovė D.Grybauskaitė.
Taigi ir UT vadovė pasitelkė ne kartą išbandytą išsisukinėjimo nuo žiniasklaidos dėmesio metodą – pareikalavo klausimus pateikti raštu.
Gal ir pasitaiko atvejų, kai pareigūnui reikia pasirengti pokalbiui, bet dažniausiai tiesiog prisidengiama biurokratinio atsirašinėjimo skraiste.
Bendraujant tik raštu galima ilgai vilkinti laiką, nors žiniasklaidai informacijos paprastai reikia skubiai, o ir raštiški atsakymai neretai būna vien formalūs išsisukinėjimai.
Įstatymas įpareigoja valstybės ir savivaldybės įstaigas teikti informaciją ir žodžiu, tačiau šią teisės normą valdininkai aiškina savaip – ne kaip pareigą, o kaip galimybę patiems rinktis bendravimo būdą.
Regis, kol nebus aiškiau įstatymu apibrėžta, kokiu būdu ir kokiomis sąlygomis žiniasklaidai turi būti teikiama informacija, tol visuomenės teisė žinoti priklausys nuo politikų ir pareigūnų malonės.
