Lietuvos ir Lenkijos santykiai kitaip: pamėginkime pasiimti ateitį

Santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos nors ir vangokai, bet vis dėlto gerėja. Jeigu tai pripažįstame, tuomet tenka konstatuoti, jog tarpusavio priešprieša traukiasi, jos lieka vis mažiau. Ar visiškai nebeliks (o galėtų) – klausimas „pavasariškai rudeniškas“.

Santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos nors ir vangokai, bet vis dėlto gerėja.<br>Scanpix nuotr.
Santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos nors ir vangokai, bet vis dėlto gerėja.<br>Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Prof. Petras Stirbys

Aug 13, 2019, 4:19 PM

Visiško, steriliai išgryninto bičiuliavimosi ar unitarinio susiliejimo niekada nebus, to ir nereikia, to nepaverskime siekiamybe ar lūkesčiais. Tačiau normalių, abipusiai šiltų santykių reikia kaip gaivaus oro, kaip sausrą naikinančio lietaus.

Norima kryptimi esame pasistūmėję ne taip jau mažai, gal net labai daug, jei turėsime galvoje elektros jungtį ir būsimas jungtis, sparčiai statomą transeuropinės „Rail Baltic“ atšakos komunikaciją, pakankamai intensyvius tarpusavio prekybinius ryšius, valstybių pirmųjų asmenų produktyvius kontaktus, bendrus gynybinius projektus, kurių dalis jau realizuota ir dar daug dvišalių ketinimų.

Lenkijos buvimas Lietuvoje Mažeikių naftos gamyklos pavidale, verslo integracija irgi prisideda prie to, ko mes norime, trokštame.

Vis tik užkliūva pernelyg lėti procesai, o to konservatizmo priežastis yra ne tiek keista, kiek objektyvi – tai istorinės aplinkybės, vis dar verčiančios baukščiai dairytis į praeitį.

Tas atsargumas ypač jaučiamas vyresnio amžiaus žmonėse (kalbu apie Lietuvos pusę), kurie kur kas geriau žino mūsų nelengvas istorijos peripetijas, buvusias invazijas ir kėsinimusis į mūsų žemių vientisumą, istorikų neretai minimą menkinamą požiūrį į mus, vis dar besitęsiančios, anot K. Garšvos, ilgalaikės šiurkščios lenkų retorikos lietuvių atžvilgiu.

Nemažai kraujo mums sugadino ir vietinių lenkų (Lietuvos piliečių) nevisavertis, gal apsimestinis lojalumas mūsų valstybei, nors prie šio negatyvizmo pati Lenkija, panašu, neprisidėjo.

Netgi priešingai: paaiškėjus kai kurių rytinės Lietuvos viešųjų politikų šiokiam tokiam lojalumui rytams, pati Lenkija ėmė gėdinti vietinius, įsivėlusius į prorusiškas ištikimybes. Pačią Lenkiją papiktino kai kurių iškilių asmenų Georgijaus juostelių demonstravimas.

Šis incidentas iniciatyvių Lenkijos politikų pastangomis kai kuriuos lietuviškus veikėjus pastatė į „savo vietą“, jie prarado prielankumą ir gal net paramą iš Lenkijos pusės. Na, gal neprarado, gal tik buvo įspėti ar moraliai kažkiek suspenduoti dėl nederamo elgesio.

Tas incidentas apskritai suvaidino pozityvų vaidmenį, Lenkija pademonstravo pakankamai aukštą politinį supratimą ir tai suartino mus kaip kaimynus ir bendrasąjungininkus.

Taigi viskas lyg ir tvarkoj, tačiau pažvelkime, kas dar trukdo artimiau bičiuliautis su kaimynine valstybe ir kokiu būdu galėtume dar labiau paspartinti tolimesnius suartėjimo procesus.

Savikritikos, savianalizės, tarpusavio pretenzingų priekaištavimų laikas, manau, jau praėjo, tad jei tęstume ankstesnę, negiliamintišką ir kontrproduktyvią politiką, naujos kokybės akivaizdu nebepasieksime. O nauja kokybė kaip tik ir reikalinga. Sustoti „ties pasiektu“ negalima, kadangi sulauksime atsilikimo, Europa nutols nuo mūsų taip ir nespėjus jos pasivyti.

Reikalingas racionalus politinis, tiksliau politekonominis apmąstymas, įsigilinimas į vietines ir globalias tendencijas, projektuoti naujus ir rezultatyvius proveržius. Kaip sakoma naujų kelių ieškoti neverta, naujus kelius reikia tiesti.

Norėdami suartėjimo procesus paspartinti ir neužsiciklinti įsisenėjusiuose, niekur nevedančiuose ginčuose bei išvengti stagnacijos reikalinga jeigu jau ne formuluoti naują užsienio politiką, tai bent ją koreguoti, atnaujinti. Šiam tikslui ir bus skirti žemiau pateikti samprotavimai.

Norint pažvelgti į situaciją plačiau, būtina pasaulinio konteksto analizė ir, galbūt, tas gerai suprastas globalios patirties fonas galėtų pasitarnauti išjudinant mūsiškes lokalias georegionines problemas. Užbėgant šio rašinio išvadoms už akių, galima drąsiai tvirtinti, jog optimizmo galime turėti gana daug.

Ieškant „rakto mįslei įminti“ be galo naudinga žvilgterėti į istorinius momentus, prisiliečiant ne tik prie europinės, bet ir prie pasaulinės patirties. Nebūtina labai jau giliai kapstytis istoriniuose lobynuose, manyčiau pakaktų stabtelėti ties antro pasaulinio karo ir pokario peripetijomis.

Mums be galo daug naudos gali duoti įvairių valstybių santykių išklotinė, atspindinti karo meto ir pokario laikotarpį, bei tų pačių santykių dinamikos panagrinėjimas.

Pasidomėkime būtent santykių dinamika, kuri ilgainiui konvertavosi esminiai, o kai kurių valstybių tarpusavio santykiai pakeitė poliariškumą kardinaliai, neatpažįstamai.

Lietuvos ir Lenkijos tarpukario ir ankstesni santykiai daugiau ar mažiau išanalizuoti, pakankamai gerai perprasti, tad juos palikime ramybėje.

Štai JAV ir Japonijos reikalai. Istorinė, klastinga, netikėta japonų JAV karinės bazės Perl Harbore ataka 1941 m. gruodžio 7 d.

„Ta diena iš tikrųjų pažadino miegantį milžiną“ – 2011 metais sakė tuometinis JAV gynybos sekretorius L. Panetta. Siaubingi JAV karinio laivyno ir gyvosios jėgos nuostoliai Havajuose vėliau neabejotinai prisidėjo prie JAV ryžtingų branduolinių smūgių Japonijai 1945 metų rugpjūtį.

O štai pokario laikotarpiu, jau po amerikiečių parklupdytos Japonijos, santykiai tarp šių valstybių susiklosto taip, kad iš mirtinų priešų jos palaipsniui tampa sąjungininkėmis, JAV prisiima netgi saugumo garantijas Japonijai.

Štai kokia įspūdinga santykių metamorfozė.

Prieš 30 metų, lankantis JAV, teko kalbėtis su vienu Vašingtono politiku, teiraujantis kaip jie kalbasi su Japonijos diplomatais ir politikais? Juk pasąmonėje, tikriausiai, turite galvoje ir Perl Harborą, ir Hirošimą bei Nagasakį, ir, suprantama, Japonijos prievartinę, gėdingą kapituliaciją.

Jis atsakė nuoširdžiai ir paprastai: mes kalbame ir šypsomės, mes vieni kitus puikiai suprantame, mes nepriekaištaujame vieni kitiems, realijos viską sustato į savas vietas.

Sudėtinga pokario logika galų gale suteikė perspektyvą abiem valstybėms, priešprieša buvo pašalinta.

Toliau. Pažvelkime į Prancūzijos ir Vokietijos santykius. Gražu žiūrėti kuomet E. Macronas ir A. Merkel sveikinasi, glebėsčiuojasi, šypsosi, bičiuliaujasi. Kaip kontrastas čia pat menasi ne taip jau ir seni istoriniai įvykiai, kai Vokietija su Prancūzija pasielgė chamiškai, žvėriškai, laukiniškai.

Prancūzija nuniokota, paversta griuvėsiais, su milijoninėmis žmonių netektimis dar ilgai to negalėjo atleisti, o juo labiau užmiršti patirtus žiaurumus.

Prancūzijos pyktis buvo toks gilus, toks nenumaldomas, kad ji netgi neleido sau net minties apie Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) galimą įstojimą į NATO, o tuo pačiu leidimą VFR ginkluotis. Dėl šios ir kitų priežasčių 1966 m. vasario 21 d. Prancūzija protestuodama išstojo iš NATO aljanso, tiesa, vėliau į jį sugrįžo.

Tai štai – šios valstybės jau kelis dešimtmečius vėl puikiai ir produktyviai sutaria, sunkūs išgyvenimai faktiškai pamiršti, jie nebeeskaluojami, gyvenimas žengia pirmyn.

Bet už pozityvių Vokietijos santykių pasikeitimų su visomis nuskriaustomis, neatpažįstamai nuniokotomis Europos valstybėmis, ne tik su Prancūzija, slypi „maža smulkmena“.

Tai – Vokietijos apgailestavimas dėl praeities skriaudų ir kvietimas susitaikymui.

„Vokietijai pasisekė, kad ji buvo priimta į tautų bendriją po šiurpios patirties, kurią pasauliui atnešė Vokietija nacionalsocializmo ir Holokausto laikotarpiu“, – sakė Vokietijos kanclerė A. Merkel, 2015 metais viešėdama Japonijoje. Ir pridūrė: „Neabejotina, kad vienas iš didžiųjų to meto pasiekimų buvo Vokietijos ir Prancūzijos susitaikymas... prancūzų indėlis buvo nemenkesnis negu vokiečių“.

Ji taip pat pabrėžė, jog susitaikymui po Antrojo pasaulinio karo reikalinga „atvirai žvelgti į istoriją“ ir parodyti „didžiadvasiškų gestų“.

Tokie geranoriški tūpsniai fundamentaliai keičia valstybių santykius, naikina bet kokius konfrontacinius pradus.

Valstybių vadovų galantiškus išminties gestus linkę mėgdžioti ar sekti taip pat ir jų piliečiai, kurie balsuodami suteikė galias savo lyderiams vairuoti užsienio politiką, gerinti tarptautinę atmosferą. Štai kodėl vadovų glebėsčiavimaisi, delikatūs pasibučiavimai ir plekšnojimai per pečius sušildo tautas, kurios stebi savo vadų susitikimus.

Tai produktyvus ir vaisingas kelias ir ypač, kai valstybių vadovų pokalbių turinys koncentruojamas į ateitį. Mokėti žvelgti į perspektyvą yra nemažas iššūkis ir politikos menas.

Dairymasis atgal, priminimas nemalonios praeities sukelia nepageidaujamą efektą, stabdo santykių progresą, įneša nestabilumo.

Konkrečiai Lietuvos ir Lenkijos santykiai taptų nepriekaištingi, gal net pavyzdiniai, jei Lenkija rastų jei ne atsiprašymo, tai bent apgailestavimo formulę už praeities skriaudas. Ir tai būtų tik Prancūzijos ir Vokietijos, Japonijos ir JAV sugalvotos išminties atkartojimas.

Tegul tai bus teoriniai ar hipotetiniai išvedžiojimai, nors galėtų būti krūtinę šildantys lūkesčiai ir siekiamybė. Užsispyrimas žlugdo viską, pasmerkia netikrumui, skatina priešiškumo užuomazgas. Tai stebime Japonijos-Rusijos bei kai kurių kitų valstybių santykiuose dėl ginčytinų salų ar teritorijų statuso.

Kadangi Lenkija vis dar neranda politinės valios savikritiškai įvertinant buvusios agresijos mūsų Lietuvos atžvilgiu ir niekaip neįstengia bent nukopijuoti vien tik naudą atnešusio Prancūzijos ir Vokietijos pokarinio susitaikymo, mums belieka siūlytis patiems atsiprašyti Lenkijos vardu už mums „sugeneruotas“ skriaudas.

Kodėl gi ne, jei toks geros valios gestas būtų užskaitytas, jei būtų gauta užskaita. Žinoma, tokie įskaitiniai balai prilygtų žemai kotiruojamoms kokybės žvaigždėms (jei vesime analogijas su viešbučių vertinimų gradacijomis), bet toks netradicinis diplomatinis veiksmas galėtų pasitarnauti subtiliam gerėjančių tarpusavio santykių postūmiui.

Suprantama, to negali sau leisti Lietuvos valstybės vadovai, nesvarbu kokio rango jie bebūtų. Tačiau eiliniai piliečiai (civiliokai, mokesčių mokėtojai) tokias pilietines iniciatyvas gali ir gal net privalo iškelti į dienos šviesą.

Aš matau, kad tie procesai fermentuojasi ir be dirbtinio akceleravimo, tačiau šiemet, minint šimtmetį, kai Lenkija pradėjo rytų Lietuvos okupacijas, yra gera proga apie tai pamąstyti ir pakalbėti. Pamėginkime pasiimti ...ateitį.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.