1989 metų rugpjūčio 23-iąją tuometis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos narys, dabar politologas Alvydas Medalinskas buvo atsakingas už Baltijos kelio atkarpą Vilniuje nuo Gedimino pilies bokšto iki Katedros.
Bet nuėjęs iki Gedimino kalno A.Medalinskas pamatė, kad viena atkarpa tuščia, – tik prie pilies bokšto stovi keli vaikai. Iki 19 valandos – Baltijos kelio pradžios – buvo likęs pusvalandis.
Todėl A.Medalinskui teko bėgti į Katedros aikštę ir paraginti žmones kilti link pilies.
Tačiau sugrįžęs ant kalno įsitikindavo, kad vis vien nesusidaro žmonių grandinė.
Tada – bėgte atgal, vėl prašyti žmonių rikiuotis į eilę Gedimino kalne: „Ar žinote, kad iki bokšto grandinė trūkinėja? Padėkite!“ Ir taip kelis kartus.
Kad Baltijos kelias prasidės nuo Gedimino pilies bokšto ir ten išsirikiuos rankomis susikibę vaikai, anot A.Medalinsko, tą dieną buvo skelbiama iš anksto.
Gali būti, kad į kalną niekas nelipo, nes buvo įsitikinę, jog garbė stovėti Baltijos kelio pradžioje seniai pasidalyta.
Antai iki šiol nežinia, kodėl skautai, kurie turėjo stovėti ant kalno, išsirikiavo Katedros aikštėje. Tuomečiai šios organizacijos vadovai vengia apie tai kalbėti.
„Aš buvau didžiulio sąmyšio būsenos. Kas čia darosi? Net pamąsčiau – jei mūsų nedraugai pastebės, gali pasakyti, kad tai net su Gedimino bokštu nesusijusi akcija“, – prisiminė A.Medalinskas.
Per patį Baltijos kelią, 19 valandą, jis netikrino, ar žmonių grandinė netrūkinėjo, bet iš dalyvių girdėjo, kad ji lyg ir susidarė.
Svarbiausia – simboliai
– Kodėl buvo kilęs tas sąmyšis? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Medalinsko.
– Man iki šiol likę daug mįslių. Gal buvo projektuojama situacija, kad Katedros aikštėje bus Sąjūdžio vadai, rodys televizija?
Iškart po Baltijos kelio klausiau Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus Virgilijaus Čepaičio, kodėl taip atsitiko. Tuo metu aš buvau jo pavaduotojas.
– Ir ką jis jums atsakė?
– „Nesužiūrėjom, galvojom, gal iki Katedros.“
Čia iš tikrųjų yra klausimas: ar Baltijos kelias eina iki Katedros, ar iki Gedimino bokšto.
– Ar tai nėra klausimas, kas stovės pirmas žmonių grandinėje?
– Suprantu šią mintį. Bet aš kalbu apie simbolius.
– Iš pradžių buvo kalbama, kad Baltijos kelias prasidės nuo Katedros, po to – kad nuo Gedimino pilies bokšto.
Tai ką reikėtų laikyti pirmu Baltijos kelio grandinėje?
– Tai iki šiol neatsakytas klausimas.
Trisdešimt metų mąstau, kas ta moteris, kuri stovi pirmoji prie Gedimino pilies bokšto.
Jei akcijos rengėjai būtų mąstę apie asmenybes, turėjo būti numatytas judėjimo žmogus, kuris ranka atsirems į pilies bokšto plytas.
Pasiprašė būti pirma
Filologė Dalia Dubickaitė, tuometė Gediminaičių organizacijos įkūrėjo Stasio Urniežiaus, pasivadinusio kunigaikščiu Vildaugu, žmona, prisiminė, kad artėjant 19 valandai staiga priėjo nepažįstama moteris ir paklausė, ar negalėtų Baltijos kelyje atsistoti pirmoji.
D.Dubickaitė nebuvo nusiteikusi ginčytis – ji jau nuo vidurdienio prižiūrėjo vaikus prie bokšto, nes buvo už juos atsakinga.
Išvydę nematytą moterį paaugliai garsiai stebėjosi: „O kas čia?“
Per trisdešimt metų taip ir nepavyko sužinoti, kas ta moteris.
Režisierius Saulius Beržinis iškart ją atpažino kaip aktyvią to meto akcijų dalyvę. Jis moterį yra nufilmavęs ir šalia badautojo vežimėlio, ir kryžiaus nešimo akcijoje.
Vyresnio amžiaus maldininkės moterį atpažino ir Arkikatedroje. Kalbėta, kad į Vilnių ji važiuodavo Kauno traukiniu, matyt, įsėsdavo pakeliui.
Buvo paminėtos kelios pavardės versijos, bet jos nepasitvirtino.
Dailininkas Vaidotas Žukas, 1989 metų rugpjūčio 23-iąją buvęs Katedros aikštėje kaip vienas Ateitininkų federacijos atkūrėjų, pasakojo, kad tuo metu, kai Baltijos kelias prasidėjo, aikštėje buvo bent penkios grandinės, o kuri iš jų tikroji, sunku suprasti. Daug žmonių į jas netilpo.
Vytautas Landsbergis ir kiti Sąjūdžio vadovai stovėjo arčiau Katedros varpinės.
Dvi skirtingos nuotraukos
Yra dvi nuotraukos, kurios vaizduoja Baltijos kelio pradžią prie Gedimino bokšto. Vienoje – susikibusių žmonių grandinė, kitoje – tautiniais drabužiais pasipuošę paaugliai.
Anot D.Dubickaitės, antroji nuotrauka – savotiška fotosesija. Mat laukti Baltijos kelio reikėjo ilgai, per tą laiką į kalną pakildavo fotografai, o vaikai pozuodavo.
Dabartinis Lietuvos verslo konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Jankauskas prisiminė, kad nuotrauką prie Gedimino pilies bokšto padarė prieš pat 19 valandą.
Tuo metu K.Jankauskas buvo naujienų agentūros ELTA direktorius ir koordinavo fotografus.
Bet prieš 19 valandą gavo informaciją, kad ant Gedimino kalno nėra fotografų. Čiupo fotoaparatą ir nubėgo pats fotografuoti.
Iš lėktuvo filmuotuose kadruose aiškiai matyti, kad žmonių grandinė nuo Gedimino kalno viršūnės eina palei Barboros Radvilaitės gatvę ir aplenkia Katedros aikštę.
Paauglystė sutapo su mitingais
„Lietuvos rytas“ pakalbino kelias Baltijos kelio dalyves, 1989 metų rugpjūčio 23-iąją įamžintas istorinėje nuotraukoje prie Gedimino pilies bokšto.
Vertėja ir redaktorė Indrė Klimkaitė, kuri tuomet buvo pasipuošusi tautiniais drabužiais, pasakojo, kad apie vidudienį susirinkę ant kalno šešiolikamečiai rikiavosi įvairiai.
Visiems rūpėjo pačiupinėti bokšto sieną – tai reiškė, kad tu grandinėje esi pirmas. Ir jie vis persirikiuodavo.
Todėl išliko daugybė nuotraukų, kur vaikai šalia Gedimino bokšto stovi vis kitaip. Bet vėliau pradėjo plūsti daugiau žmonių, ir stovinčiųjų tvarka pasikeitė.
I.Klimkaitės nuomone, arčiausiai Baltijos kelio pradžios – 19 valandos, turėtų būti spalvota Eltos nuotrauka.
Beje, pasipuošusi tuo pačiu tautiniu kostiumu I.Klimkaitė vėliau ėjo atsiimti brandos atestato baigdama mokyklą.
Viešųjų ryšių agentūros „Edelman Affiliate“ direktorė, ryšių su visuomene asociacijos vadovė Romualda Stonkutė, tądien irgi stovėjusi prie Gedimino pilies bokšto, tikino esanti laiminga, kad jos paauglystė praėjo ne ieškant savęs įvairiais drastiškais būdais, o gilinantis į Lietuvos istoriją, dainuojant liaudies dainas.
Po lietuvių kalbos ir literatūros studijų R.Stonkutė kurį laiką dirbo žurnaliste, o vėliau pasuko į viešuosius ryšius. Dabar ji padeda kurti Lietuvos įvaizdį pasaulyje.
Dailininkė, menotyrininkė Jurgita Kristina Pesliakaitė-Pačkauskienė prisiminė, kad prie Gedimino pilies bokšto stovėjo su gediminaičiais, kartu su sostinės 9-osios vidurinės mokyklos Sąjūdžio palaikymo grupele, kurios daugumą sudarė jų klasės mokiniai.
Nors J.K.Pesliakaitė-Pačkaus- kienė prisipažino tada nelabai įsivaizdavusi Lietuvos ateities, jai patiko gediminaičių puoselėjamos vertybės – kovoti už laisvą Lietuvą iki galo.
Fronto linijoje pirmų nėra
Buvusio Sąjūdžio tarybos nario filosofo Arvydo Juozaičio įsitikinimu, dabar nereikėtų ieškoti pirmų ar paskutinių Baltijos kelyje.
„Fronto linijoje nėra pirmų, – sakė filosofas, kurio Katedros aikštėje tada nebuvo, jis Baltijos kelyje stovėjo ties Panevėžiu. – Bet aš galėjau pasakyti, kad Baltijos kelias turi prasidėti nuo Gedimino kalno, ir tikrai buvo kalbama, kad ten turi rikiuotis jaunimas.“
Tuo metu kitas buvęs sąjūdininkas Audrius Butkevičius „Lietuvos rytui“ teigė, jog iš anksto buvo sumanyta, kad Baltijos kelias prasidės nuo svarbiu simboliu tapusios Katedros. Tai lėmė ir Justino Marcinkevičiaus drama „Katedra“.
O Baltijos kelio pradžioje turėjo stovėti Sąjūdžio vadovai.
Per pačią akciją A.Butkevičiaus žmonių grandinėje nebuvo, jis Sąjūdžio būstinėje atsakinėjo į telefono skambučius.
Jo manymu, Baltijos kelio pradžią perkelti į Gedimino kalną buvo savavališkas poelgis.
„Dabar atrodo šaunūs vyrukai“, – kalbėjo jis.
Anot tuomečio Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos vadovo, buvo sąmoningai neskelbiama, kad akcija prasidės 19 valandą – mat buvo baiminamasi, kad į akciją bus bandoma įterpti ir komunistus.
„Baltijos kelio valandą žinojo tik organizatoriai, nes atsiplėšti nuo komunistų mums buvo strateginis uždavinys. Provokacijų nebijojome, bijojome, kad prikergs komunistus“, – sakė A.Butkevičius.
Garbė priklauso estams
– Kas sugalvojo susikibti rankomis nuo Vilniaus iki Talino? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Juozaičio.
– Baltijos kelio idėja kilo estų galvose, ir lietuviams nereikėtų į tai pretenduoti.
Iš karto po Baltijos Asamblėjos 1989 metų gegužės 15-ąją Taline politinio švietimo namuose buvo surengtas „proto mūšis“ – įgaliotinių tarybos posėdis.
Estijos, Latvijos ir Lietuvos išsivadavimo judėjimų vadovai buvo pakviesti tartis, ką darysime toliau. Prie stalo sėdėjo ir keli lietuviai – pamenu A.Butkevičių ir Kazimierą Uoką.
Posėdžiui vadovavo Marju Lauristin ir Edgaras Savisaaras.
Dalyvavo ir Reino Veidemannas, tuo metu itin populiaraus žurnalo „Vikerkaar“ („Vaivorykštė“) redaktorius.
Iš pradžių buvo pasiūlyta idėja važiuoti dviračiais nuo Vilniaus iki Talino. Bet buvo sunku įsivaizduoti, kiek tų dviračių yra ir kokios jie būklės. Kalbama, kad idėją stovėti susikibus rankomis pasiūlė estų politiko žmona.
Liepos 13 dieną Panevėžio bažnyčios rūsyje įvyko susirinkimas jau dėl konkrečių akcijos detalių.
– Kokių kilo problemų organizuojant Baltijos kelią?
– Didžiausia problema kilo, kai paaiškėjo, kad per daug žmonių nori jame stovėti, – visi netilps.
Buvo baiminamasi ir sovietinės kariuomenės manevrų, kurie būtų perkirtę Baltijos kelio ruožą.
Mums padėjo ir tai, kad tada valdžia buvo sutrikusi.
Įgyvendino beprotišką planą
O kas pirmas stovėjo Baltijos kelyje Estijoje? „Lietuvos rytas“ to paklausė Talino universiteto profesoriaus emerito R.Veidemanno, kuris 1989 metais buvo Estijos liaudies fronto vadovybės narys.
R.Veidemanno tikinimu, pirmas stovėjo Arnoldas Ruutelis, tuometis Sovietų Estijos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas, o greta jo – sovietų Estijos ministrai.
Profesorius neabejojo, kad Baltijos kelio idėja priklauso tuomečiam Estijos liaudies fronto pirmininkui E.Savisaarui. Tai rašoma ir Estijoje išleistoje knygoje.
Tiesa, kai Estijos liaudies fronto vadovybės pasitarime E.Savisaaras ištarė žodžius apie žmonių grandinę, einančią per tris šalis, visi dalyviai tokį planą pavadino beprotišku.
Bet Andrus Oovelas pasakė: „Aš tai suorganizuosiu, tik problema, ar tai padarys latviai ir lietuviai.“
Po Baltijos kelio buvo siūloma užregistruoti net kelis rekordus
Lietuvos rekordų knygos sumanytojas ir Lietuvos rekordų registravimo agentūros „Factum“ įkūrėjas V.Navaitis pasakojo, kad teikiant medžiagą registruoti Baltijos kelią kaip ilgiausią susikibusių žmonių grandinę, buvo teigiama, jog akcijos dalyviai išsirikiavo nuo Gedimino bokšto Vilniuje iki Hermano bokšto Taline. Visą medžiagą jam perdavė A.Kubilius ir A.Grumadas.
V.Navaitis pateikė ir Baltijos kelio nuotraukas, bet nuotraukos prie Gedimino bokšto ten nėra.
Buvo siūloma registruoti ilgiausią rankomis susikibusių žmonių grandinę – daugiau kaip 600 kilometrų, ją sudarė apie pusantro milijono žmonių. 785–810 tūkstančių buvo Lietuvos teritorijoje. 425–510 tūkstančių žmonių stovėjo kelyje nuo Vilniaus iki Latvijos sienos, o apie 300 tūkstančių dėl transporto spūsčių nepasiekė numatytos vietos ir sudarė vadinamąsias kelio atšakas.
Šiuo metu įvairiuose šaltiniuose skelbiama, kad Baltijos kelyje stovėjo nuo 2 iki 2,5 milijono žmonių.
Taip pat buvo siūloma registruoti ilgiausią transporto grūstį – apie 60 kilometrų ilgio nuo Ukmergės iki Karmėlavos. Automobiliai stovėjo trimis keturiomis, o kai kuriose vietose – ir penkiomis eilėmis.
Dar vienas rekordas – daugiausia viena kryptimi važiuojančių automobilių eilių – šešios – susidarė tarp Fabijoniškių ir Bukiškių vykstant į Baltijos kelią.
2009 metais Baltijos kelias įrašytas į UNESCO tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“.
Baltijos kelio idėją įtvirtino ir nepriklausomybės siekiantys katalonai. 2013 metų rugsėjo 11 dieną jie sustojo į žmonių grandinę, pavadintą Katalonijos keliu („La Via Catalana“). 480 kilometrų grandinė nusidriekė nuo Pirėnų iki Valensijos. Skelbiama, kad joje susikibę rankomis stovėjo 1 milijonas 600 tūkstančių dalyvių.
Katalonai išvertė latvių dainą „Saulė, Dauguva ir Perkuns“, kuri skambėjo Latvijoje Baltijos kelio metu, ir tai tapo jų kelio daina.
Pasaulio Guinnesso rekordų knygos sudarytojai „Lietuvos rytui“ pranešė, kad Baltijos kelias buvo užregistruotas kaip rekordas, bet šiuo metu iš šios knygos išbrauktas.
Šiuo metu ilgiausia susikibusių žmonių grandine laikoma žmonių eilė 2004 m. gruodžio 11 d. Bangladeše. Tūkstančio kilometrų kelyje stovėjo per 5 milijonus žmonių.
Lietuva ir Švedija kartu puoselėja laisvę
Margot Wallstrom, Švedijos užsienio reikalų ministrė:
„1989 metais mes Švedijoje susižavėję ir su pagarba stebėjome, kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės susikabinę rankomis pademonstravo savo laisvės ir demokratijos siekį.
Tai davė pradžią demokratizacijos bangai, kuri nusirito per didelę Europos dalį.
Dabar, minėdami Baltijos kelio trisdešimties metų jubiliejų, turime prisiminti tų, kurie ten dalyvavo, drąsą ir svajones. Tebūnie tai ir priminimas, kad laisvės ir demokratijos niekada negalima laikyti savaime suprantamais dalykais.
Už juos reikia kovoti, juos reikia saugoti. Kiekvieną dieną.
Švedijos ir Lietuvos santykiai artimi, mes turime bendrą istoriją ir bendrą ateitį.
Tai ne tik glaudūs ekonominiai ryšiai ir asmeniniai kontaktai tarp mūsų šalių žmonių. Mes esame ir ES nariai, ir aktyvūs tarptautinės politikos dalyviai.
Jungtinės Tautos ir ESBO yra bendros platformos dirbant dėl taikos, saugumo ir plėtros mūsų kaimyninėje erdvėje. Be to, mes puikiai pasinaudojame savo mandatais JT Saugumo Taryboje ir pirmininkaudami ES, kai reikia ginti demokratiją ir taisyklėmis pagrįstą tvarką pasaulyje.
Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas yra svarbus ne tik užsienio reikalų ir saugumo politikos sferoje, bet ir kitose srityse. Bendros gynybos pratybos ir bendradarbiavimas su Lietuva stiprina saugumą mūsų kaimyninėje erdvėje. Užtikrintas energijos šaltinis yra svarbu, tad Švedija per „Nordbalt“ projektą prisidėjo prie saugesnės energetinės situacijos Lietuvoje.
Mūsų bendra veikla regione ir demokratijos plėtros reikšmė atsispindi net svarbioje ES Rytų partnerystės politikoje, kuri tęsiasi jau dešimt metų. Šitaip remiame ES kaimynines šalis, siekiančias stabilios demokratijos. Mes turime tokį pat požiūrį į plėtrą Ukrainoje ir ne kartą kartu dalyvavome projektuose šioje šalyje.
Sveikinu Lietuvą tapus 2020 metų Ukrainos reformų konferencijos organizatore ir laukiu tolesnio glaudaus bendradarbiavimo su Lietuva ir prieš konferenciją, ir joje.
Aukščiausi Švedijos vyriausybės prioritetai – pasiekti JT „Darnaus vystymosi darbotvarkės 2030“ tikslus. Joje nurodyta, ką reikia padaryti, kad pasaulio plėtra taptų tvaresnė, kad jame būtų daugiau lygiateisiškumo ir demokratijos. Į šį darbą įsitraukę daug žmonių.
Buvo džiugu matyti, kad sosto įpėdinės princesės Victorios vizitas Lietuvoje praėjusių metų vasarį, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pritraukė ne tik jaunimo dėmesį.
Švedijos vyriausybės dovana Lietuvai valstybės atkūrimo šimtmečio proga – 10 milijonų kronų bendradarbiavimo fondas – jau pradėjo veikti, kad būtų dar labiau skatinami mainai, Švedijos ir Lietuvos žmonių bendradarbiavimas.
Fondo tikslas – kurti tvarius ryšius, skatinant abipusius mainus ir informacijos sklaidą mūsų šalių gyventojams apie kultūrą, ekonomiką ir visuomenę. Fondas skiria ypatingą dėmesį jauniems žmonėms ir socialinei bendrystei. Mes tikimės, kad tai taps pagrindu daugeliui sėkmingų projektų ir darbų, kurie galės prisidėti prie demokratijos plėtros ir įtvirtinimo mūsų šalyse.
Kad išsaugotume ir augintume demokratinę visuomenę, ypač svarbu įtraukti jaunąją kartą. Su Lietuvos partneriais Švedija turi daug bendradarbiavimo projektų, kuriais siekiama stiprinti pilietinę visuomenę ir skatinti ryšius tarp mūsų tautų. Švedija dalyvauja kasmetiniame diskusijų festivalyje „Būtent!“, kartu su lietuvių partneriais stipriname pilietinę visuomenę ir dirbame, kad žiniasklaida būtų nepriklausoma. Kitos svarbios mūsų bendradarbiavimo sritys – lyčių, ekonominė ir socialinė lygybė.
Kova su dezinformacija ir įtakos skleidimo kampanijomis yra bendras iššūkis mūsų šalims.
Čia mes galime mokytis vieni iš kitų, pavyzdžiui, dalijomės patirtimi iš Lietuvos ir Švedijos rinkimų. Per 30 metų, prabėgusių po Baltijos kelio, Lietuva pasiekė išskirtinę demokratinę visuomenės plėtrą.
Šiandien šis priminimas ypač svarbus. Iššūkiai mūsų regione daugeliu atžvilgių yra bendri, kaip ir didesnio bendradarbiavimo poreikis. Bendramintėms šalims tai kelia reikalavimus veikti kartu ir energingai. Tai daryti reikia dabar.
2019 metai iš tiesų buvo pirmieji metai per keletą dešimtmečių, kai daugiau pasaulio žmonių gyveno šalyse, kurios ėjo link autoritarizmo, nei tose, kurios plėtojo demokratiją. Tai reiškia, kad žurnalistams ten dirbti sunkiau, kad pilietinė visuomenė ribojama, kad aktyvistai patiria neapykantą ir grasinimų, kad vyriausybės kišasi į teismų vykdomą teisingumą, o visuomenės debatai užteršiami melu ir kurstymu. Tuo pat metu silpnėja žmonių pasitikėjimas visuomenės institucijomis – dažnai kaip augančios nelygybės pasekmė.
Tai nėra nepajudinamas dalykas. Jei norėsime, galime viską pakeisti. Todėl Švedijos vyriausybė pradėjo kampaniją už demokratiją. Tai reiškia, kad dar stipriau remsime demokratiją visame pasaulyje.
Skatinsime laikytis žmogaus teisių ir teisinės valstybės principų, remsime žurnalistus, kovosime su korupcija ir skatinsime lygybę tarp lyčių ir visose kitose srityse. Šiame svarbiame darbe Lietuva gali daug kuo prisidėti, ir aš viltingai žvelgiu į ateitį, kada galėsime tęsti ir plėtoti mūsų bendradarbiavimą.
Kartais prisimenu istoriją apie senelį, kuris anūkui pasakoja, kad kiekviename žmoguje vyksta kova tarp dviejų vilkų – gero ir blogo. Vaikas paklausė, kuris laimėjo. „Tas, kurį maitini“, – atsakė senelis.
Tas pat galioja ir mūsų pasauliui. Turime remti gerąsias jėgas. Gindami demokratiją giname ir taiką, laisvę bei lygybę – tas vertybes, apie kurias svajojo ir kurių siekė žmonės, prieš trisdešimt metų kartu metę iššūkį priespaudai. Pagerbkime jų drąsą tęsdami kovą kartu.“
