Vyriausybė ketina pirkti didelius kiekius jodo tablečių, kurios būtų dalijamos gyventojams siekiant juos apsaugoti nuo radiacijos tuo atveju, jei įvyktų katastrofa Astravo atominėje elektrinėje.
Šitokios viešai skelbiamos žinios, galinčios pakurstyti savo piliečių baimę, ko gero, skirtos ir tarptautinei publikai – norint dar kartą pabrėžti, kad ši Baltarusijos ir Rusijos elektrinė yra itin nesaugi.
Šiaip ar taip, Astravo elektrinė iš esmės baigta statyti ir netrukus turėtų pradėti veikti.
Tai beliko konstatuoti ir prezidentui G.Nausėdai, kuris šią savaitę lankėsi Vokietijoje.
Šis G.Nausėdos vizitas iš esmės buvo sėkmingas, nors ir daugiau simbolinio pobūdžio. Svarbiausias rezultatas – parodyta, kad Vokietijos ir Lietuvos santykiai yra stabilūs ir glaudūs.
Žinoma, prezidentas tiesiog privalėjo įtakingiausios Europos Sąjungos šalies vadovams priminti pagrindinius Lietuvos geopolitinius rūpesčius.
Vokiečiai mandagiai išklausė ir palinksėjo galvomis.
Lietuvos vadovas Vokietijos kanclerei A.Merkel priminė ir mūsų rūpestį dėl Astravo elektrinės.
Ironiškas sutapimas: kaip tik tuo pat metu pasklido ir žinia, kad Latvija, kurioje G.Nausėda neseniai lankėsi, ketina pirkti Astravo elektrinės pagamintą elektrą, o jei Lietuva užblokuos ją per savo tinklus, latviai elektros įsigis patys.
G.Nausėda pareiškė, jog toks kaimynų žingsnis nėra lyg perkūnas iš giedro dangaus, – apie tokius ketinimus esą buvo žinoma anksčiau.
Tiesa, penktadienį Latvijos premjeras K.Karinis aiškino, kad jo šalis dar nepriėmė sprendimo pirkti elektros energiją iš Baltarusijos, o ta ankstesnė žinia – tik nesusipratimas.
Beje, kalbėdamas apie Astravo elektrinę G.Nausėda pabaksnojo ir buvusioms mūsų šalies valdžioms.
Jos iš pradžių neigė šio projekto realumą apskritai, po to netgi mėgino flirtuoti su Minsko režimu ir kurti bendrą energetikos politiką.
G.Nausėda priminė, kad buvusi konservatorių Vyriausybė netgi pasirašė specialų komunikatą su Baltarusija tuo metu, kai prezidentė D.Grybauskaitė siekė glaudesnių santykių su A.Lukašenka ir jo režimu.
Žodžiu, prezidentui teliko prabilti apie tai, kad vis dar skambantys kai kurių politikų, pirmiausia dešiniųjų, karingi šūkiai dėl Astravo elektrinės statybų sustabdymo tėra tuščios šnekos.
Daugių daugiausia, ką gali padaryti Lietuva, – siekti tarptautinio spaudimo Minskui, kad jis užtikrintų elektrinės saugumą.
Tačiau ar pasiryžę spausti mūsų partneriai Europos Sąjungoje? Ką Lietuvos politikai gali padaryti ir padarė, kad to ryžto būtų kuo daugiau?
Šie klausimai – ir ūkanotoje šalies vidaus politikos padangėje vis ryškiau besižiebiančiai naujajai žvaigždei R.Masiuliui.
Politinę karjerą šis veikėjas pradėjo po konservatorių Vyriausybės sparnu energetikos sektoriuje, energetikos ministru tapo kairiųjų Vyriausybėje su „darbiečių“ iškaba, o susisiekimo ministru – pas valstiečius.
Kad iš jo bus atimtas susisiekimo ministro portfelis, galutinai paaiškėjo paskutinėmis Vyriausybės atnaujinimo dienomis.
Neišlaikęs R.Masiulio prezidentas prognozavo jo politinę karjerą ant naujos partijos arba judėjimo balno.
Savo ketinimus sukti į politiką šiomis dienomis atvirai patvirtino ir pats R.Masiulis.
Mitriai prisitaikydamas prie įvairių spalvų valdančiųjų R.Masiulis savo veiklą grindė uoliai kuriamu didžiausio skaidruolio ir nepalaužiamiausio kovotojo su korupcija įvaizdžiu.
Nieko keista, kad vos pajutęs, jog valstiečių vadovybė nori jo atsikratyti, ministras pradėjo skelbti, kad jį siekia pašalinti tamsiosios jėgos, kurioms jis buvo perėjęs skersai kelio.
Dar vieną viešųjų ryšių akciją R.Masiulis surengė šią savaitę. Jis aiškino anksčiau nežinojęs ir nesupratęs, kas per tipas yra R.Karbauskis ir su kuo jam teko obuoliauti, bet dabar akys atsivėrė.
Neliko skolingas ir valstiečių vedlys – jis pareiškė, kad R.Masiulis yra tik veidmainis plepys, nes jo vadovaujamoje Susisiekimo ministerijoje ir jai priklausančiame sektoriuje tvyro netvarka, nuo kurios valdantiesiems šiaušiasi plaukai.
Savotiškai skamba, kai vienas labiausiai išreklamuotų profesionalų Vyriausybės atstovų ir tą Vyriausybę formavusios partijos lyderis po trejų metų kartu keičiasi tokiais atradimais vienas apie kitą.
Tačiau ar R.Masiulis ir valstiečiai būtų varžovai, jei eksministras pasuktų į politiką?
Jei jis Seimo rinkimuose dalyvautų savarankiškai, akivaizdu, kad labiausiai konkuruotų su konservatoriais.
Vadinasi, pastarieji, kurie visada reiškė karščiausią meilę šiam D.Grybauskaitės globotiniui, turėtų siekti prisivilioti jį į savo stovyklą.
Konservatorių sąrašo viršuje šalia kitos nepartinės jų naujos žvaigždės I.Šimonytės atsidūręs R.Masiulis būtų papildoma didelė injekcija atsinaujinimą ir naujų rinkėjų paiešką vis skelbiančiai partijai.
Vis dėlto sprendimą priims pats naujasis geidžiamiausias politinis jaunikis. Ar jis nuspręs būti savarankišku žaidėju, ar brangiu rekrūtu dešiniųjų vežime – ne taip ir svarbu.
Užtat pasitvirtins senas lietuviškosios politikos dėsnis – naujais gelbėtojais ar pažibomis tampa ir politinėje scenoje visai neregėti asmenys, ir čia ne vieną porą batų sunešioję, bet šiek tiek naujai pasipudravę perėjūnai.
