Maniau, kad Kremlius, faktiškai M.Gorbačiovo ranka, trenks kumščiu į stalą: gana. Ne tik pagrasins įvesti karinę padėtį, bet ir iš dalies tai pademonstruos, ir Lietuvos gyventojai pasvarstys apie pasekmes prieš keliaudami į gyvos grandinės kelią.
Anuo metu neatmesti blogų scenarijų buvo natūralu, tai nereiškė kinkų virpinimo, o atvirkščiai – liudijo jausmą, kad esi atsakingas ne tik už save, bet ir už pasekmes visiems Lietuvos žmonėms.
Beje, būtent tomis galimų blogų dalykų svarstymų aplinkybėmis atsirado kelių Sąjūdžio Seimo tarybos narių (tarp jų ir mano) kreipimasis į Lietuvos visuomenę – „kas būtų, jeigu būtų“, jeigu vėl „Kremliaus letena“, kaip reikėtų elgtis?
Kreipimesi iš dalies taip ir sakoma: „nepasiduokite kurstymams padrikai maištauti...“, „neįskundinėkite...“, „nenusmukite dvasiškai ir negirtuokliaukite...“, „neskaitykite ir neprenumeruokite valdiškų laikraščių...“, „nedalyvaukite jokiuose rinkimuose...“, „neapleiskite Lietuvos ir nesutikite, kad iš jos išvežtų mūsų jaunimą“.
Atvirai sakant, daug kartų svarsčiau, kaip reikėtų toliau elgtis sovietams pakartojus Vengrijos, Čekijos, Lenkijos scenarijus.
Į mišką? Su šeima? Iki to gana keisto „dokumento“ parašymo panašių klausimų bent man nekildavo. Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad sovietų valdžia Sąjūdžio neišvaikys ir represijų nebus.
O jau Sausio 13-ąją svarstymai grėsmės akivaizdoje buvo kur kas konkretesni – likti poste, kartu ir Seimo rūmuose, priešinantis turimomis priemonėmis iki pabaigos.
Nors tai visiškai nereiškia, kad nebuvo nerimo ir baimės jausmo. Dabar visi žinome, kaip baigėsi Baltijos kelias, o ir Sausio 13-oji jau pergalės šventė.
Archyvinės medžiagos, liudijimų, pasakojimų, nuotraukų, visaip fiksuotų kronikų daug, tad net labai stengdamasis nepasirodysi daugiau nei kiti žinantis.
Dažnai esu klausiamas, kam pirmam į galvą šovė Baltijos kelio idėja. Prieš kelerius metus svečiavausi Estijoje. Pietaudamas su įžymiuoju E.Savisaaru išgirdau (iš jo aplinkos), kad genialus, į istoriją visiems laikams patekęs sumanymas – jo. Nesiginčijau (pietaujant?).
Mano manymu, ieškoti, kas pirmas pasiūlė tokią idėją, verta tik dėl smalsumo. Baltijos kelias yra Estijos, Latvijos ir Lietuvos bendros kovos už laisvę produktas. Trijų valstybių „copyright“. Pagaliau pakartoti ir neįmanoma. Esminė sudedamoji Baltijos kelio dalis buvo bendras jausmas. Kaip jį atkursi?
Pati Baltijos kelio idėja su įvairiais pirminiais variantais labai gerai aprašyta V.Čepaičio knygoje „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“. V.Čepaitis buvo Sąjūdžio atstovas trijų valstybių grupėje įgyvendinant akciją.
Beje, Baltijos kelias turi savo folklorą. Kol dar gyvi liudininkai, mokiniai vasaromis galėtų surinkti. Kokia Baltijos kelio reikšmė?
Daug ir teisingai apie tai parašyta, neverta kartoti. Noriu pasakyti tik tai, kas man atrodo svarbu.
Baltijos kelias buvo galutinis pripažinimas po didžiojo mitingo Vingio parke, Sąjūdžio suvažiavimo, kad Sąjūdžio, taip pat ir judėjimų Estijoje bei Latvijoje politika yra teisinga. Tokia akivaizdi visuotinė parama tiek Sąjūdžiui, tiek kolegoms Estijoje ir Latvijoje buvo reikalinga.
Mitingų buvo ir anksčiau, bet kartais kildavo klausimas, ar judėjimas neverda savo sultyse.
Jokia paslaptis – ne visi Sąjūdžio Seimo tarybos posėdžiai buvo sklandūs. Gerokai anksčiau paskelbta „Sąjūdžio Seimo moralinės vienybės deklaracija“ – ne iš gero gyvenimo. Ginčų kildavo net dėl smulkmenų. O kur dar asmeninės simpatijos ir antipatijos.
Po Baltijos kelio taryboje vėl atgijo strateginiai klausimai, daug kartų pagerėjo bendravimo atmosfera. Įspūdingas Baltijos kelio užnugaris spirte spyrė atsakingai kalbėti ir veikti.
Geriau sekėsi organizuoti ir kitas akcijas, parašų rinkimą. Nebe toks grėsmingas atrodė ir sovietinės armijos „pajudinimas“.
Kita iki šių dienų aktuali tema – sugebėjimas vienytis lemiamu momentu. Sąjūdžio suvienytos Lietuvos politinis gyvenimas ėmė byrėti ir skaidytis į tarpusavyje kovojančias dideles ar mažesnes grupeles gerokai prieš skelbiant pirmalaikius rinkimus 1992 metais.
Baltijos kelio metas pamažėl grimzdo į praeitį, kol liko tik romantinis visuomeninio ir politinio gyvenimo epizodas.
Pagaliau nebuvo ir preteksto pademonstruoti ką nors panašaus. Didieji valstybės klausimai sparčiai maišėsi su eiliniais, vis dažniau sukeldami beprasmiškus ginčus. Su nedidelėmis išimtimis (stojimas į NATO ir ES) tai tęsiasi iki šių dienų.
Ar išmušus X valandai Lietuva įstengtų susivienyti panašiai kaip Baltijos kelyje? Kol kas, nors ir netvirtu balsu, galėčiau atsakyti: taip.
Lietuva išsivaikšto ne tik fiziškai, bet ir mintimis bei emocijomis valstybės atžvilgiu. O kiek Baltijos kelio dvasios liko tarp trijų Baltijos valstybių?
Kraštutiniu, karo su bendru priešu atveju, be abejonės, stovėtume greta vieni kitų. O visais kitais atvejais, net ir labai svarbiais, kiekviena žiūrės savų interesų.
Dar neataušus Lietuvos ir Latvijos prezidentų susitikimo malonybiniams žodžiams, o tarp jų Rygos pažadui įsigilinti į mūsų rūpestį dėl Astravo, strateginė kaimynė jau pareiškė pirksianti iš Baltarusijos naujos atominės elektros gaminamą energiją.
Estija turi savo, anaiptol ne tokią pačią kaip Lietuva, nuomonę apie santykius su Rusija.
Baltijos kelias atsirado iš Baltijos Asamblėjos. Spėju, kad daug kas net tokios institucijos pavadinimo nebeprisimena. Skambiai paminėsime Baltijos kelio dienas.
Ar jos dar reikšmingos ateičiai?
