Baltijos šalių okupaciją lėmusio Molotovo-Ribbentropo pakto datą nenutrūkstama dviejų milijonų žmonių gyvąja grandine pasauliui priminęs ir taikios kovos už laisvę bei nepriklausomybę simboliu tapęs Baltijos kelias pagal tarptautinį atgarsį gali būti lyginamas nebent su kruvinaisiais 1991 metų sausio 13-osios įvykiais.
Į UNESCO Pasaulio atminties sąrašą įrašytas Baltijos kelias netgi po 30 metų įkvepia už demokratiją kovojančius pasaulio žmones.
Simboliška, kad šiandien, per šio įvykio prie Baltijos metines, jį atkartos mūsų tautų pavyzdžiu į gyvąją grandinę rankomis ketinantys susikibti Honkongo žmonės, protestuojantys prieš Kinijos mėginimus varžyti jų demokratines teises.
Įvykis ypatingas ir tuo, kad tai bendras lietuvių, latvių ir estų istorinės atminties turtas, galintis ir šiandien padėti stiprinti Baltijos šalių vienybę.
Gal ir paradoksalu, bet Baltijos tautoms telktis įkvepiančio šaltinio dabar reikia, ko gero, ne mažiau nei prieš tris dešimtmečius.
Šią datą lietuviai, latviai ir estai mini drauge, numatyta daug bendrų renginių. Iš Vilniaus Taliną per Rygą jau pasiekė senosios transporto technikos žygis, kurio antikvarinių automobilių klubams vis niekaip nepavykdavo surengti, o jubiliejus paskatino sutelkti jėgas.
Itin prasmingas priminimas, kad Baltijos valstybėms reikia vienybės – Lietuvos ir Latvijos pasienio susitikimas „Baltijos kelias – tai mes“, kuriame dalyvaus abiejų šalių prezidentai G.Nausėda ir E.Levitas.
Mat net šventes Baltijos šalims ne visada pavyksta darniai drauge švęsti – antai šaukštą deguto į tautų draugystės medaus statinę įliejo ir baigusi kadenciją prezidentė D.Grybauskaitė, kuri neva dėl lėktuvo gedimo nesugebėjo nuvykti į Rygą pasveikinti savo valstybės įkūrimo 100-ąsias metines šventusių latvių.
Baltijos kelio 30-čio išvakarėse santykių nedarną savaip atskleidė Latvijos vyriausybė, prakalbusi apie galimybes importuoti elektros energiją iš Lietuvos nesaugia pripažintos Astravo atominės elektrinės.
Tokie sumanymai galėtų gerokai pakenkti ir taip daugiau žodžiais nei darbais stiprinamai Baltijos šalių vienybei.
Astravo atominės elektrinės elektros tiekimo į Baltijos šalis blokavimą Lietuva įtvirtino įstatymu, tai principinė mūsų šalies politinė nuostata, kurią remia Varšuva, tačiau atsargiai vertina Talinas, o Ryga iš viso vengia šiuo klausimu laikytis solidariai su Vilniumi.
Žinoma, Lietuva, ilgai delsusi reaguoti į Astravo atominės elektrinės pavojų, pati pridarė rimtų politinių klaidų ir dėl to kaltos pirmiausia ankstesnės vyriausybės, ypač konservatorių, taip pat buvusi šalies vadovė D.Grybauskaitė.
Tačiau dabar jau nėra kitos išeities ir atnaujintai S.Skvernelio Vyriausybei, ir prezidentui G.Nausėdai kaip tvirtai laikytis nuostatos: elektros energija iš nesaugia laikomos Astravo atominės elektrinės į bendrą Baltijos šalių energetikos rinką neturi būti įsileista.
Aišku, tai neprivers Baltarusijos atsisakyti Astravo projekto, bet gal bent antrasis atominio monstro blokas neteks ekonominės prasmės, jei nebus kur parduoti elektros energijos. Jei dirbtų tik kuris nors vienas reaktorius, tai jau būtų kiek saugesnis variantas negu veikiant abiem.
Latviai tiesmukai nesako, kad pirks Astravo gaminamą elektros energiją, jų valdžios atstovai net siunčia prieštaringus signalus.
Kol kas aišku tik tai, kad nieko neaišku.
Latviai pranešė, kad Lietuvai neįsileidžiant elektros per vienintelę naudojamą tiekimo iš Rytų į Baltijos regioną jungtį pasienyje su Baltarusija jie gali atgaivinti jų šalį su Rusija jungiančią trasą. Nustatyti, ar netekės Astravo elektra, faktiškai neįmanoma.
Be abejo, tokie planai aiškinami ne noru įgelti Lietuvai, o galimu elektros energijos deficitu Latvijos rinkoje. Energetikos ministras Ž.Vaičiūnas pripažino: tai moralinis Lietuvos pralaimėjimas.
Matyt, ne tik moralinis, nes mūsų rinka bendra, į Latviją patekusi elektra pakliūtų ir į Lietuvą. Jėgainės boikotas virstų šnipštu.
Ogi ne tik Astravas skaldo Baltijos šalių vienybę. Dešimtmečiais Latvija neratifikuoja jūrinės sutarties su Lietuva, nesutarimų yra ir dėl bendros dujų rinkos, skiriasi ir interesai plėtojant kai kuriuos infrastruktūros projektus. Premjeras S.Skvernelis, ko gero, visai pagrįstai prasitarė, kad su kaimynais latviais mes ir konkurentai.
Bet mėtytis karingais pareiškimais kaimynams kažin ar derėtų. Juk pernelyg daug energetikos, transporto projektų plėtoja Lietuva, Latvija ir Estija, mus sieja bendri saugumo ir užsienio politikos interesai, tad politiniai Baltijos šalių kivirčai – neleistina prabanga.
Estijoje šią savaitę lankydamasis prezidentas G.Nausėda pasiūlė atgaivinti nuolatinių Baltijos šalių prezidentų susitikimus, kurie buvo numarinti per D.Grybauskaitės valdymo dešimtmetį. Tai vienas būdų, kuris kaimynams padėtų derinti pozicijas visais svarbiais klausimais.
Baltijos kelio skleidžiama lietuvių, latvių ir estų vienybė turi būti prisimenama ne tiktai jubiliejų proga. Tik tada ji nebus fasadinė.
