„Ir lietuviai, kurie džiaugiasi matomais savo ekonominiais laimėjimais, nemato, kur yra didžiausias pralaimėjimas. O didžiausias pralaimėjimas kaip tik yra politinių, moralinių, kitų idėjų srityje. Toje fikcijų srityje mes tapome laukiniais, barbarais. Graikai tokius žmones vienareikšmiškai vadintų barbarais“, – sako A.Jokubaitis.
Esą „dabartinius konservatorius be didesnio vargo ir nuostolio galima perkelti į liberalus, liberalus – į socialistus ir pan.“
Pratęsdami mintį pasiteiraukime: kas pagal pažiūras yra LVŽS? Politinių idėjų mišrainė? Tad ką turėsime po pirmalaikių ar eilinių (nesvarbu) rinkimų į Seimą? Kad ir kas juos laimėtų – tokią pat mišrainę?
Apie klasikinių politinių ideologijų saulėlydį ir technokratinio politinio mąstymo aušrą jau seniai kalbama pasaulyje neaplenkiant ir Lietuvos ir patariama nebegrąžyti rankų dėl to, kas mirė, ir susitaikyti su nauja realybe.
Tačiau kiekviena realybė, pradedant ar baigiant kosmine, turi savo juodąsias skyles, taigi dar neaišku, kur nuves technokratinis mentalitetas ir pasaulėžiūriniu reliatyvizmu užsikrėtusi vartotojiška visuomenė.
Vakarų Europos kultūra, kuri nors ir laidojama, vis dar gyva, bet kuriai vyraujančiai tendencijai sukuria alternatyvą. Jas jau matome politikoje ir ekonomikoje, etniniuose ir etiniuose judėjimuose. Visada atsiranda ir atsiras žmonių, kuriems ne vis vien, kas vyksta vertybių pasaulyje, socialiniame gyvenime, kultūroje, moralinių nuostatų kaitoje.
Todėl nekeista, kad bandoma telktis į subiurokratėjusiai politikai besipriešinančius visuomeninius ir politinius judėjimus, kur vėl atgytų idėjų, o gal net ideologijų svarba.
Manau, teisingai A.Jokubaitis apibendrina: „Po Baltijos kelio esame tuščioje vietoje ir sukamės joje kaip voverės. Mūsų idėjų pasaulis – vienas skurdžiausių iš viso to, ką aš matau. Tai mūsų Achilo kulnas, ir jis toks nuo tautinio atgimimo laikų.“
Akivaizdus pavyzdys – politinės koalicijos rentimo peripetijos. Per visą karo dėl postų istoriją, beje, pirmą tokią atvirą, nepaslėptą po kilniais žodžiais, nė karto nebuvo užsiminta, dėl kokių idėjų tariamasi ir net kaunamasi.
Žmonės ramia sąžine gali sakyti: mūsų manymas apie valdžią kaip grumtynes prie lovio yra teisingas. Ir dalybų, persigrupavimų procesas taip toli nužengęs, jog net politologai, matyt, suvokdami, jog beprasmiška, nebemato reikalo kalbėti apie vertybes ar idėjas ar pan.
Pavyzdžiui, politologas B.Ivanovas taip mato naujos politinės „žvaigždės“ R.Masiulio perspektyvas: „Su Masiuliu istorija kita. Jam belieka surasti rimtą finansinį stuburą, suburti patikimų žmonių komandą, dalyvauti rinkimuose ir užimti neblogą vietą atimant balsų ir nuo Karbauskio sąrašo, ir nuo Skvernelio, jeigu jis eis atskirai.“
Rinkimai – finansai, aritmetika ir neapsirikti buriant patikimą komandą. Visa kita, tarp jų ir idėjos, yra rinkėjų vaizduotės reikalas. O kas yra R.Masiulis, be to, kas žinoma – vadybininkas, auditorius, du kartus dviejų paeiliui partijų ministras? Konservatorius, liberalas, socialistas? O gal jau neetiška net klausti?
Panašių pavyzdžių galima pririnkti daug, ir visi jie liudys, kad esame idėjų bergždžioje žemėje. O ar gali Lietuvoje atgimti idėjos politiniu lygiu, kurios nebūtinai turi lygiuotis su ambicijomis perdalyti pasaulį ar išgelbėti ES?
Užtektų ir nedidelės politinės partijos, kuri, cituojant A.Jokubaitį, nebijotų „kalbėjimo apie Lietuvos unikalumą, išskirtinumą, kultūrą“ ir kuriai neatrodytų, „kad šiandien tai nepažangu“. Tokį drąsios šiais laikais partijos vaidmenį galėjo suvaidinti TS-LKD, deja, ji taip pat paskendo biurokratizuotų partijų pelkėje.
Gal ir nepritarčiau nuomonei, kad „šita partija priėjo liepto galą... pribaigė tą konservatizmą, kuris buvo ant Sąjūdžio pagrindų“, bet jei TS-LKD laimėtų kitus rinkimus, neišvengiamas koalicijos formavimas neatrodytų daug geriau už dabartinį, o apie kokias nors konservatyvias idėjas neverta ir svajoti.
Kokia perspektyva? Ar vis dar suksimės tuščiame idėjų lauke lyg voverės, ar įmanoma išsiveržti? Lietuvoje yra idėjinio atgimimo, sumenkusio po Sąjūdžio epochos, ženklų. Jie nelabai ryškūs, bet politikams protingai elgiantis valstybė galėtų laimėti.
Jei rūpi globaliniai klausimai, Lietuvoje dar neprarastas natūralus žmogaus santykis su gamta, kuriuo įvairiausių kaitų fone reikėtų ypač susirūpinti. Manau, ateityje pagreitį įgys Lietuvos žaliųjų partija, šiuo metu tebesigrumianti su LVŽS tinklu.
Savo žemėje vis labiau įsitvirtina lietuviškumo, tradicijų ir dvasinio tobulumo puoselėjimo judėjimai bei draugijos. Išskirčiau Vydūno draugiją, senovės baltų religinę bendriją „Romuva“, kuri sulaukė nepelnytos kritikos Seime.
Taigi vis labiau domimasi Lietuvos praeitimi, ne tik politine, bet ir dvasine jos istorija, tuo, kas vertinga iki dabar ir išsaugotina kitoms kartoms.
Paminėjau tik galimas konservatizmo ištakas. Lietuvoje apstu liberalų, socialistų ir postpostmodernių mąstytojų. Jeigu jie pradėtų rimtą diskusiją tiek su konservatoriais, tiek tarpusavyje, atgytų ir politinių idėjų pasaulis.
Tik reikia būti ne politikos stebėtoju, kaip sako A.Jokubaitis, bet jos kūrėju.
