Problema vis vien savaime anksčiau arba vėliau išsispręs. Tik tuomet sprendimo kaina ir nuostoliai bus didesni.
Taip galima apibūdinti Vakarų ir Rusijos režimo santykius po praėjusios savaitės apvalių istorinių sukakčių ir kasdienės didžiosios tarptautinės politikos verpetų.
Pasaulis ne tik minėjo Molotovo-Ribbentropo pakto 80-metį, Baltijos kelio 30-metį, bet ir stebėjo Didžiojo septyneto viršūnių susitikimą bei jo peripetijas.
Akivaizdu, kad karas Ukrainoje ir juo prasidėjusi nuo Šaltojo karo laikų neregėta Rusijos ir Vakarų konfrontacija yra tos pačios istorijos bei tų pačių procesų, kuriuos žymi abu jubiliejai, dalis.
Prie tų sukakčių dar galime pridėti ir neseniai minėtą V.Putino valdžios Rusijoje 20-metį.
Prieš buvusius sąjungininkus ir idėjinius giminaičius laimėjusi sovietinė imperija byrėti pradėjo prieš 30 metų, bet prieš du dešimtmečius sėkmingai reinkarnavosi į kleptokratinį autoritarinį režimą su ryškiais karinės ir specialiųjų tarnybų chuntos elementais.
Pastarieji laikui bėgant tik ryškėjo ir stiprėjo.
Tad dabar, po nesenos aršių represijų bangos žvelgiant į tolesnę Rusijos perspektyvą, viena labiausiai tikėtinų prognozių – ji gali virsti atvira karine diktatūra. Su V.Putinu ar be jo – neesminis klausimas.
Tad aiški ir šio režimo elgesio tarptautinėje arenoje pagrindinė kryptis – vis didesnio agresyvumo ir įžūlumo link.
Juolab kad tai lieka iš esmės vienintelė apsauga nuo didėsiančių vidaus socialinių, politinių problemų ir krizių.
Tačiau ne mažiau aišku ir tai, kad pagrindinės Vakarų šalys ar bent jau dalis jų politinio elito mėgina ir vėl „normalizuoti“ santykius su Kremliaus režimu, netgi nesibodėdamos tiesiog atviros politinės šizofrenijos.
Sankcijos, kurios įvestos Rusijai dėl Krymo aneksijos, karo Donbase ir agresyvių veiksmų pačiuose Vakaruose, toliau galioja ir net, nors ir švelniai bei simboliškai, stiprinamos.
Kita vertus, Kremliaus režimo elgesys nesikeičia nė per plauką ir, akivaizdu, nesikeis ir netgi bus dar agresyvesnis. Tačiau dauguma Vakarų politinio elito kalba apie „dialogą“, Prancūzijos prezidentas E.Macronas kartoja seną mantrą apie „Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko“, o JAV vadovas D.Trumpas mėgina tiesiog iššokti iš batų, kad kitus pasaulio didžiuosius įtikintų grąžinti Rusiją į „didįjį aštuonetą“.
Žinoma, galima tvirtinti, kad tai – gudri meduolio ir botago politika. Tačiau kur kas labiau panašu, jog tai – požymis, kad Vakaruose tiesiog nežinoma, ką daryti su Rusija, ir tikimasi šią problemą paprasčiausiai nustumti į šoną.
Tikimasi, kad vienaip ar kitaip vis dėlto pavyks su ja sugyventi, nepaisant jos sukeliamų sukrėtimų ar metamų iššūkių.
Sena ir akivaizdi tiesa – kad Vakarai neturi tikros ir nuoseklios politikos Rusijos atžvilgiu ir nežino, koks turėtų būti pagrindinis jų tikslas šiame fronte, – buvo kartojama ir praėjusią savaitę vykusioje prezidento V.Adamkaus globojamoje konferencijoje.
Įvairūs aukšto lygio ekspertai, politikai, diplomatai konstatavo ir tai, jog Vakarų šalys ir Rusijos režimas nesuderinami iš esmės, negali dėl nieko sutarti ir nesutars, nors Vakarų šalyse per menkai suvokiama, kad Kremlius – „egzistencinė grėsmė“ ir priešas.
Tačiau, konstatavus tą A, B ir visos kitos abėcėlės raidės, kaip visada tokiais atvejais, liko kyboti ore.
Teisingiau, liko kyboti retorinis klausimas – ar vienintelis įmanomas būdas iš tiesų išspręsti Rusijos problemą nėra vieninga ir išmani režimo smaugimo sankcijomis, izoliacija ir įvairiopu spaudimu politika, siekianti režimo griūties?
Akivaizdu ir tai, kad tokios politikos tikimybė Vakaruose, kuri ir taip buvo itin menka, dabar sparčiai artėja prie nulio.
Tuomet prie jos pastūmės pati Rusija, kuriai dabartinis Vakarų pakrikimas – paskatinimas tai daryti.
