Daugiau nei po dvidešimties metų per socialinius tinklus sūnų Rusijoje susiradusi ir tikrąją jo istoriją papasakojusi moteris meldžia Migracijos departamento kuo greičiau išduoti pasą dabar jau 27 metų vyrui, kad jis galėtų atvykti gyventi pas ją į Jungtinę Karalystę arba Lietuvą ir pabėgti nuo visą gyvenimą jam melavusios šeimos.
Tiesa, Migracijos departamentas tik skėsčioja rankomis – neaišku, ar 1991 metų pabaigoje gimęs berniukas buvo įgijęs Lietuvos pilietybę.
Jeigu taip, tai būtų išskirtinis atvejis, kai asmuo oficialiai turėtų ir Lietuvos, ir Rusijos pilietybę dėl įstatymuose nenumatytos priežasties.
Iš pradžių sūnaus neieškojo
D.Petraščiuk istorija – išskirtinė. 1996-aisiais, po penkerių santuokos metų, jos vyras sumanė pusmečiui kartu su 4 metų sūnumi išvykti aplankyti savo tėvų į Turkmėniją.
Moteris nesipriešino – vaikas turėjo šiokių tokių sveikatos sutrikimų, o anyta dirbo ligoninėje, todėl visaginietė manė, kad būtent ji galės padėti surasti reikiamų gydytojų.
Tačiau praėjus pusmečiui nei sūnus, nei vyras į namus negrįžo. Moteris pripažino, kad dėl to yra ir jos kaltės, nes tada piktnaudžiavusi alkoholiu.
Ir dėl šios priežasties, ir dėl to, kad trūko pinigų, visaginietė neskridusi ieškoti sūnaus, o ir nežinojusi, kur jis su tėvu ir jo naująja drauge vėliau persikėlė gyventi.
„Vyras su manimi iš viso nenorėjo kalbėti. O kai skambindavo mano sesuo, atsiliepdavo arba mano anyta, arba uošvis ir sakydavo, kad jų nėra – išėjo pasivaikščioti ir panašiai. Kai jie persikėlė gyventi į Rusiją, iš viso nebeturėjome jokio ryšio.
Ar bandžiau ieškoti sūnaus? Žinote, kai žmogus geria...“ – prisipažino D.Petraščiuk.
Padėjo socialiniai tinklai
Ieškoti sūnaus visaginietė nutarė maždaug prieš dešimt metų. Iš pradžių ji rašė įvairiuose rusiškuose socialiniuose tinkluose ir klausė, ar kas nors pažįsta jos sūnų Eugenijų. Bet paieškos buvo bevaisės.
Galiausiai jai padėti nusprendė Vokietijoje gyvenanti vyresnė sesuo, kuri dažnai prižiūrėdavo berniuką, kai jis augo Lietuvoje.
Moteris socialiniuose tinkluose surado vaiko pamotę ir sužinojo, kad Eugenijus iš viso nieko nežino apie savo ankstesnį gyvenimą ir tai, jog jo motina yra iš Lietuvos.
Mat sūnų išsivežęs vyras labai greitai susirado naują žmoną, tad berniukas visą laiką manė, kad tai – jo tikroji mama. Tiesos neišdavė ir giminaičiai.
Vis dėlto Eugenijaus pamotė nenorėjo būti surasta ir socialiniame tinkle užblokavo Danguolės seserį.
Tik po kelerių metų Vokietijoje ji atsitiktinai pastebėjo D.Petraščiuk buvusio vyro brolį ir įspeitusi jį į kampą pareikalavo duoti nors vieno savo giminaičio telefono numerį. Jis buvo Eugenijaus pusseserės.
„Ji gyvena tame pačiame mieste kaip ir visa šeima.
Mano sesuo susisiekė su ta pussesere – ji pasakė, jog taip pat labai nori padėti mano sūnui, kad jis sužinotų teisybę ir išvažiuotų iš Rusijos, nes čia prapuls.
Pasirodo, jis yra labai uždaras, mėgsta išgerti, gyvena vienas. Niekam neįdomu, kaip jam sekasi“, – tvirtino visaginietė.
Suartino bendri pomėgiai
Gavusi sūnaus socialinio tinklo paskyros nuorodą praėjusių metų pabaigoje motina išdrįso jam parašyti.
Sūnus ja netikėjo iki tol, kol tėvui neparodė jam parašiusios moters ir nepaklausė, kas ji tokia.
Tėvas iškart uždraudė su ja bendrauti ir liepė užblokuoti. Tada Eugenijus suprato, kad D.Petraščiuk gali kalbėti tiesą.
„Iš pradžių jis netikėjo, bet po truputį suartėjome. Prie to ypač prisidėjo mūsų specialybės. Pasirodo, abu esame virėjai konditerininkai.
Pradėjome kalbėtis apie gaminius, konditeriją.
Tai mus labai suartino. Bendravome po truputį, nusiunčiau jam vaikystės nuotraukų... Jis atpažino jas, sakė, kad matė tokias pat“, – pasakojo D.Petraščiuk.
Anot jos, sūnus neturėjo nė menkiausio įtarimo, kad gyvena ne su tikrąja savo motina. Jis stebėjosi, kaip visiems pavyko nuslėpti tokį faktą.
„Jis klausė manęs, kaip čia yra, jog visi žinojo, kad mano tikroji mama gyvena Anglijoje, teta – Vokietijoje, sesuo – Lietuvoje, o jis čia, Rusijoje, vienas...“ – pasakojo visaginietė.
Labiausiai visaginietė apsidžiaugė, kai sūnus pirmą kartą išdrįso ir paskambinęs telefonu pasveikino ją gimimo dienos proga. Jo balso ji buvo negirdėjusi net 23 metus.
Ryžosi nuvykti į Rusiją
Galiausiai šių metų pradžioje D.Petraščiuk nuskrido į Rusiją aplankyti sūnaus. Tiesa, šis su ja susitikti panoro vos kartą, nes jautėsi nejaukiai.
Moters tvirtinimu, ją pačią apėmę jausmai buvo sunkiai nusakomi: „Ir ašaros, ir virpulys, ir drebulys...
Jaučiau, kad jam buvo šokas, jis buvo labai susikaustęs, nes aš jam vis tiek buvau svetimas žmogus, tarsi pirmą kartą matomas.
Kai išvydau jį, iškart atpažinau, nes jis – lyg mano kopija. Ypač šypsena – ji tikrai kaip mano. Jo sieloje turbūt irgi kažkas apsivertė, manau, jog jis net netikėjo, kad aš pas jį atvažiuosiu.
Aš jam po to rašiau, bet jis nieko neatsakė, užsidarė savyje. Tik po kurio laiko jis man parašė ir pasakė, jog jam labai gėda ir liūdna, kad tik vieną kartą atėjo su manimi susitikti.
Aš jo klausiau, kas jam nutiko, ar jam kažkas suvirpėjo, ir jis man atsakė, kad taip, kažką pajuto, tik dar nesupranta, koks tai jausmas“, – prisiminė D.Petraščiuk.
Kol kas – daug neaiškumo
Moteris pasakojo, kad jau kurpia planus, kaip susigrąžinti namo, į Lietuvą, pabėgti iš Rusijos norintį sūnų.
Tiesa, čia ji susidūrė su keista situacija, kurios tiksliai negalėjo paaiškinti ir Migracijos departamento specialistai.
Eugenijus gimė 1991-aisiais, kai keitėsi su šalies pilietybės įgijimu ir išsaugojimu susijusi tvarka.
Tuomet, Migracijos departamento darbuotojų teigimu, pilietybė nebūtinai būdavo įgyjama vien gimus Lietuvoje ar turint vieną tėvų lietuvį. Jis turi Rusijos pilietybę ir pasą, kuriuos gavo nuvykęs į šią šalį.
„Mano sesers sūnus nuvyko į Visaginą, kur mes anksčiau gyvenome ir buvome registruoti. Čia jam pasakė tik tiek, kad mano sūnus yra Lietuvos migracijos sistemoje – suvedus jo duomenis, sistema parodo ir jį, ir mane“, – tikino visaginietė.
„Lietuvos rytui“ susisiekus su E.Petraščiuku jis patvirtino, kad norėtų išvykti iš Rusijos: Gyventi Rusijoje nesaldu.
Visada maniau, kad mano vieta ne čia. Noriu normalaus gyvenimo Europoje.“
Tokio atvejo Lietuvoje dar nėra buvę
Virginija Zaborskaitė-Petrikovė, Migracijos departamento Pilietybės skyriaus vedėja:
„Šis atvejis iš tikrųjų yra išskirtinis – su tokia situacija dar neteko susidurti.
Yra tikimybė, kad sūnų išsivežė su vaiko kelionės dokumentu, o pati motina to tiesiog nežino.
Tačiau to patikrinti mes dabar negalime. Jeigu vaikui buvo išduotas šis dokumentas, vadinasi, jis yra Lietuvos pilietis.
Jeigu gyventojų registras rodo, kad yra asmuo su asmens kodu, bet jam neišduotas pasas, tai dar nėra faktas, jog jis yra pilietis.
Anksčiau suvesdavo tokius duomenis į sistemą, bet neįvesdavo pilietybės.
Norint išsiaiškinti, ar berniukas išvyko būdamas Lietuvos pilietis, ar ne, dabar jis, kaip pilnametis asmuo, turi kreiptis raštu į Migracijos departamentą.
Jis turi pateikti prašymą spręsti jo teisinį statusą – išsiaiškinti, ar jis yra Lietuvos pilietis, nurodyti išvykimo aplinkybes, nurodyti tėvų deklaruotus adresus jo išvykimo metu ir pateikti turimo asmens dokumento patvirtintą kopiją. Jis taip pat turi pridėti, jeigu turi, kitus aplinkybes patvirtinančius dokumentus.“
