Nenorėta greta M.Basčio dar vienos, neatmestina, taip pat su nesėkminga apkaltos pabaiga istorijos? Laukta tinkamo politinio momento? Ši prielaida labiau įtikinama nei „kažkur stalčiuose užsigulėjęs“ popierius.
Neabejoju, kad ne vienas reikšmingas opozicijos narys su „popieriaus“ turiniu buvo susipažinęs. Ir štai X valanda išmušė. Konservatoriams ir liberalams nepatinka valdžioje ir dar strateginėse pozicijose atsidūrusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS). Ir man dabartinis koalicinis aljansas atrodo keistas.
Bet I.Rozovos korta jau morališkai mušta. Kadangi ištraukta ne dėl susirūpinimo „nacionaliniu saugumu“, o politinės partinės kovos proga. Ir net jeigu per tyrimą atsiskleistų dar „rimtesni“ faktai, nei dabar skelbiami, aiškinimosi svarba visuomenei visada atrodys su „dvigubu dugnu“, teisėtai klausiant: o gal tai politinis žaidimas?
Abejonių kelia ir platus opozicijos užmojis parlamentiniame tyrime atskleisti Rusijos (Kremliaus) poveikio Lietuvos politiniam gyvenimui, atskiroms partijoms architektūrą, įtakos mechanizmą. Nemanau, kad bus atrasta Amerika.
Beveik dvidešimt metų VSD kasmet Seimo NSGK, o pastaraisiais metais ir visuomenei teikia ataskaitą ir vertinimus apie grėsmes valstybei. Minimai architektūrai ten skiriama daug dėmesio. Beje, tai jau seniai nėra valstybės paslaptis. Žiniasklaida „romanais“ yra aprašiusi Rusijos diplomatų kontaktus su Seimo nariais. Su konkrečiomis pavardėmis.
Rusija nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų, beje, neišskiriant ir B.Jelcino laikotarpio, visada domėjosi ir stengėsi užmegzti kontaktus su įvairiomis visuomeninėmis ir politinėmis grupėmis, konkrečiais asmenimis Seime. Priklausomai nuo interesų, vienais metais bendravimas būdavo intensyvus (jį vaizdžiai yra nusakęs buvęs Seimo pirmininkas A.Paulauskas), kitais – padrikesnis, bet niekada nebuvo nutrūkęs.
VSD naudojamos prevencijos priemonės gana ribotos. Gali pakalbėti su Seimo nariu, įspėti dėl kylančių grėsmių, gali informuoti Seimo pirmininką ar NSGK pirmininką, kraštutiniu atveju (labai retu – šnipinėjimo) pradėti teisminį persekiojimą.
Kad ir kaip būtų, negalima reaguoti taip, lyg Lietuva su Rusija būtų nutraukusi diplomatinius santykius. Taip ir atrodo, kai į „tyrimus“ įsisuka politikai. Jie nėra objektyvūs ir visada žiūri partinių interesų.
Todėl tarnyboms, teikiančioms parlamentams informaciją (remiuosi ir kitų demokratinių valstybių patirtimi), tenka atidžiai pagalvoti apie tolesnę pateiktos medžiagos eigą, galimą ažiotažą, reakciją visuomenėje ir net tarpvalstybinius santykius.
Tiek iš asmeninės patirties, tiek stebėdamas politinius įvykius Lietuvoje galiu tvirtai pasakyti, kad politikams Seime tarnybos turėtų teikti išskirtinai konkrečią ir patikrintą informaciją, su pačia mažiausia interpretacijos galimybe. Atsiradus žodžiui „galimai“ partijai atstovaujantis politikas visada suteiks jo partijai naudingiausią turinį.
Deja, žodelis „galimai“ yra pats dažniausias įvairiausių mūsų parlamentinių komisijų tyrimuose.
Kita svarbi aplinkybė informacijai pagal numatytas taisykles paliekant slaptos tarnybos sienas – kaip reglamentuojamas šios informacijos vartojimas institucijoje, kur ji patenka.
Nežinau, kokia tvarka šiuo metu egzistuoja Seime, bet iš valdybos priekaištų Seimo pirmininkui, o šio – NSGK dėl I.Rozovos, galima spėti, jog esama ne tik nesusipratimų, bet ir chaoso, ir dar tokia tema, kuri gali nulemti ir tolesnį žmogaus gyvenimą.
Jeigu neaišku, kas kam kokia tvarka turi perduoti jautrią informaciją, partinių grumtynių lauke ypač pavojinga. Įslaptinto pasaulio lietuviškoje zonoje yra ir netikėtų posūkių. Siekdama valstybės paslapčių saugojimo ir darbo galimybių su jomis vakarietiško lygio Lietuva nuėjo sudėtingą kelią.
Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais viešojoje erdvėje net atvirų pašaipų forma dominavo nuomonė, kad Lietuva, maža valstybė, jokių rimtų paslapčių negali turėti ir pastangos tokią zoną griežtai reglamentuoti yra vos ne sovietinis paveldas.
Įstojus į ES ir NATO atsirado tvarka ir šioje ypač jautrioje srityje. Kaip ir kiekvienoje rimtoje valstybėje, nustatyta, kas įslaptinama ir kas su įslaptintais dalykais gali susipažinti ir dirbti. Taisyklės bendros visai euroatlantinei bendruomenei.
Teikiant galimybę asmeniui dirbti su slapta informacija ir kartais leidimo nesuteikiant kildavo (tol, kol tame procese teko dalyvauti) ginčų, bet buvo numatyta procedūra juos spręsti.
Bet į galvą net mintis negalėjo ateiti, kad asmeniui nesuteikus leidimo dirbti su valstybės paslaptimis jo atžvilgiu galėtų kilti įtarimų, kad jis nelojalus valstybei. Gal tada pradėti tikrintis, ar galėsi dirbti su valstybės paslaptimis dar prieš patenkant į Seimą, rinkimų metu? Tai absurdas.
Leidimo dirbti su valstybės paslaptimis suteikimas ar jo atėmimas neturi nieko bendra nei su tėvynės meile, nei lojalumu valstybei, nei patriotiškumu ar jo stoka. Yra kitokių techninių ir net formalių aplinkybių.
Žinoma, informacijos nuslėpimas anketoje yra labai svarbus veiksnys. Bet ir tai yra papildomai aiškintinas dalykas. Tik jokiu būdu ne politinių kautynių fone. Būtent jame ir kyla kai kam mintis nesuteiktą leidimą susipažinti su valstybės paslaptimi naudoti kaip argumentą prieš politinį priešininką. To neturėtų būti, bet, regis, jau yra.
