Jau praėjusią savaitę paaiškėjo, jog dalis problemų, pernai iš posto išvertusių ministrę J.Petrauskienę, neišspręstos iki šiol. Ministeriją sėkmingai šturmavusios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vedlys A.Navickas pranešė, kad derybos su šalies švietimo strategais vyksta nuo gegužės, tačiau be žymesnių rezultatų.
Pagrindiniai klausimai – tie patys: pernai vasarą galvotrūkčiais įvesta ir sumaištį sukėlusi vadinamojo etatinio mokytojų apmokėjimo sistema, mokytojų pageidavimas didinti atlyginimus greičiau ir labiau, nei nori valdžia, mokyklų tinklo pertvarka.
Ministras A.Monkevičius sujudo nedelsdamas. Skamba pranešimai apie naujus papildomus dešimtis milijonų eurų, kurie bus skiriami mokytojų algoms, apie dažnus susitikimus su profsąjungomis, taip pat apie sklandžias derybas.
Tiesa, vėl braška ir profsąjungų frontas. Ministerijai pranešus, kad tuoj pasirašys sutartį su Lietuvos švietimo ir mokslo profesine sąjunga, jos vadovai paskelbė, jog A.Navickas su valdžia derasi dėl oro, tik tam, kad ją spaustų.
Kartu ir pats ministras leido suprasti manąs, kad mokytojai nutarė dar kartą spustelėti valdžią naudodamiesi mokslo metų pradžia.
Bet ar tokia situacija – perkūnas iš giedro dangaus? Jokiu būdu.
Premjerui S.Skverneliui atstatydinus J.Petrauskienę, švietimui vadovauti laikinai paskirtas susisiekimo ministras R.Masiulis įkalbėjo mokytojus, kad jie vis dėlto paliktų užimtą ministeriją.
Bet greitai paaiškėjo, jog dėl nieko daugiau jis nesusitarė, o košę srėbti palikta A.Monkevičiui.
Nuolat skelbęs, kad jo pagrindinė užduotis – visus nuraminti, A.Monkevičius iš tiesų kuriam laikui apmaldė aistras, tiesa neilgam. Natūralu. Profesionalė J.Petrauskienė nevaldė situacijos švietimo sistemoje, neturėjo svorio ir atramos Seime, taigi tiesiog negalėjo iš esmės spręsti pagrindinių problemų.
O jau senokai didžiąją politiką palikęs A.Monkevičius, nors ministru tapo ne pirmą kartą, iš esmės irgi yra techninė, didesnio politinio svorio neturinti figūra, išskyrus nebent premjero palaikymą.
Žinoma, tokių mokytojų protestų, kokie virė pernai prieš Kalėdas, gal ir nematysime, nes valdžia, kurios baimės akys prieš rinkimus bus dar didesnės, turėtų būti sukalbamesnė.
Vis dėlto dėl esminių permainų kyla daug klaustukų. Pirmiausia dėl tos pačios priežasties – rinkimai beveik ant nosies.
Nors valstiečių pozicijos Seime toliau nepajudinamos, apstu ir vidaus nesutarimų.
Svarbiausia šios erozijos ašis – valstiečių vedlio R.Karbauskio ir premjero S.Skvernelio kaktomuša, pažerianti vis naujų žiežirbų.
Šią savaitę pasklido žinia, esą premjero aplinkos atstovai įregistravo naujos partijos pavadinimą, kuris lygiai toks pat kaip ir S.Skvernelio prezidento rinkimų kampanijos šūkis – „Tėvynės labui!“ Dėl to itin susierzinęs R.Karbauskis šią žinią pavadino ne tik gandais, bet ir valstybės pamatų griovimu – nei daugiau, nei mažiau.
Pasak valstiečių lyderio, jo santykiai su premjeru puikūs, jokio pagrindo skyryboms nėra. Pagyvensim – pamatysim.
Tuo metu iš kelionių po užjūrį grįžęs opozicinių konservatorių vadovas G.Landsbergis apsižiūrėjo ir išrėžė, kad valstybėje labai susilpnėjo jėgos, galinčios sustabdyti R.Karbauskio siautėjimą. Esą porinkiminio valdžios perdalijimo metu valstiečių vedlys pasirodė stipresnis net už naująjį prezidentą G.Nausėdą.
Šitokiuose pareiškimuose, kuriuos skelbia ne tik G.Landsbergis, yra tiesos. Juk G.Nausėdai nepavyko išsaugoti bene didžiausio R.Karbauskio priešo Vyriausybėje – susisiekimo ministro R.Masiulio, negana to, prezidentas neišvertė iš posto nei labiausiai valstiečių numylėto sveikatos apsaugos ministro A.Verygos, nei valdantiesiems svarbaus socialinės apsaugos ir darbo ministro L.Kukuraičio.
Turėdami galvoje padebesius siekiančius prezidento populiarumo reitingus daug kas tikėjosi ryžtingesnių jo veiksmų. Pats G.Nausėda aiškino nenorėjęs spausti pernelyg smarkiai, kad neįstumtų šalies į politinę krizę.
Užtat šią savaitę raumenis ėmė demonstruoti pagrindinis prezidento patarėjas vidaus politikos klausimais P.Mačiulis.
Anot jo, šalies vadovas A.Verygai ir L.Kukuraičiui pateikė konkrečių darbų sąrašą, kurių neatlikus šiems valstiečių deleguotiems Vyriausybės nariams teks atsisveikinti su turimais portfeliais.
Bet abu šie Prezidentūros stebimi ministrai, regis, visiškai neišsigando tokių pareiškimų ir netgi patys kontratakavo.
A.Veryga atkirto, jog prezidento patarėjas nesuvokia nei ministro atsakomybės ribų, nei situacijos valstybėje, o L.Kukuraitis paskelbė, kad už padėtį itin jautrioje socialinės apsaugos srityje atsakingas ne tik jis pats, bet ir prezidentas.
Stebint tokį žodžių karą ir dar prisiminus neseną Seimo antausį, atmetant G.Nausėdos veto dėl Miškų įstatymo, galima spėti, kad nepraėjus nė šimtui prezidentavimo dienų šalies vadovo medaus mėnuo išsenka. Nekrūpčioja ne tik valdantieji, bet ir opozicija.
Net Teisėjų taryba priima sprendimus, kurie buvo neįsivaizduojami D.Grybauskaitės valdymo laikais.
Antai vakar Teisėjų taryba nepritarė prezidento siūlymui atleisti galimos korupcijos byloje figūruojantį Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėją A.Kaminską kaip pažeminusį teisėjo vardą.
Anksčiau Teisėjų taryba užtarė dar du kolegas, kurie, G.Nausėdos manymu, buvo pažeminę teisėjo vardą.
Atrodo, jog prezidentui tikrai bus nelengva įgyvendinti pažadą, kad visuotinėje sumaištyje ir visų kare su visais, kurį vis labiau kurstys rinkimai, jis bus pagrindinis stabilumo garantas. Vienintelė viltis, kad prezidentas pakeistų visus teisėsaugos vadus, kurie uoliai tarnavo D.Grybauskaitei ir laukia jos sugrįžtant per kitus Seimo rinkimus 2020 metų rudenį.
