Kaune prasideda seniūnaičių rinkimai. Jau registruojami kandidatai, bet iki šiol abejojama, ar iš tiesų seniūnaičių reikia. Prieš dvejus metus pirmajame ture net pritrūko norinčiųjų būti išrinktiems.
Ar seniūnaitijos gali paskatinti, daryti įtaką bendruomenių veiklai? Kokie apskritai yra bendruomenių ir miesto valdžios santykiai, ar bendruomenės yra demokratijos paskata, ar konservatyvus naujovių ir pertvarkų Kaune stabdys?
Apie tai „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su profesoriumi Ramūnu Navicku, kuris yra ne tik Kauno bendruomenių centrų asociacijos tarybos pirmininkas, bet ir Nacionalinės bendruomeninių organizacijų tarybos pirmininkas, Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkas (LVBOS), Aleksoto bendruomenės centro valdybos narys ir Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų tarybos narys.
– Registruojami kandidatai seniūnaičių rinkimams. Ar tai nėra perteklinė institucija, ką iš esmės gali seniūnaitis? Juk neturi administracinių galių, bendruomenės mandatas irgi vargu ar jų suteikia net moralinio autoriteto prasme? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Navicko.
– LVBOS nuo pat įsikūrimo (2010 m.) teigė, kad Lietuvos vietos savivaldos sistema neatitinka šiuolaikinių darnios plėtros realijų: savivalda Lietuvoje yra vienpakopė, nutolusi nuo eilinių piliečių, labiau panaši į posovietinės erdvės į rytus nuo Lietuvos esančių šalių. Siekiant pertvarkyti Lietuvos vietos savivaldos sistemą buvo priimta dešimtys įstatymo pataisų, tačiau visos jos, LVBOS nuomone, yra paviršutiniškos.
Seniūnaičių instituciją įtvirtino Seimas, nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai nevykęs projektas: seniūnaičių rinkimų tvarka neišlaiko kritikos, seniūnaičio funkcijos arba niekinės, arba nerealios.
Juk kaip gali vienas žmogus be išteklių, be komandos organizuoti įvairią veiklą seniūnaitijoje? Šiais laikais tokių savanoriškai nusiteikusių neatlygintinai veikti yra labai mažai. Be to, buvo nemažai atvejų, kai dėl spręstinų problemų susikirsdavo vietos bendruomenių organizacijų ir seniūnaičių nuomonės, įsižiebdavo konfliktų.
Iškildavo ir teisinis klausimas: kas geriau atstovauja vietos bendruomenei – vietos bendruomenės organizacija ar kelių rinkėjų balsais išrinktas seniūnaitis?
Bet įstatymą reikia vykdyti, todėl LVBOS pasiūlė, kad vietos bendruomenių organizacijos siūlytų savo organizacijos kandidatus į seniūnaičio poziciją. Tokiu atveju seniūnaičio ir vietos bendruomenės organizacijos veikla būna sinergiška, viena kitą papildanti.
– Ką būtų galima padaryti, kad seniūnaitijų vaidmuo taptų reikšmingesnis, būtų svaresnis jų autoritetas?
– Matome tik vieną kelią, kaip iš esmės sustiprinti seniūnaičio vaidmenį, – tiesioginiai seniūnaičio rinkimai rinkimų į savivaldybės tarybą metu. Reikėtų papildomai tik vieno balsavimo biuletenio. Tokia rinkimų sistema yra dalis esminės mūsų siūlomos vietos savivaldos reformos, kurią sudarytų, pirma, mišri rinkimų į savivaldybės tarybą tvarka (kaip į Seimą – pagal partijų ir visuomeninių judėjimų sąrašus bei pagal rinkimų apygardas). Tokiu atveju Aleksoto, Panemunės, Šančių ir kitų seniūnijų gyventojas turėtų savo atstovą, į kurį galėtų kreiptis.
Antra, seniūnaičių rinkimai galėtų būti tiesioginiai – išrinkti seniūnaičiai sudarytų seniūnijos tarybą su nustatytais įgaliojimais ir funkcijomis bei atsakomybėmis. Tai būtų tarsi pirminė savivaldos sistemos pakopa.
– Kaip vertintumėte Kauno savivaldybės ir bendruomenių santykius: ar tai labiau dalykinio bendradarbiavimo, ar priešpriešos santykiai?
– Manau, kad per pastaruosius kelerius metus valdžios ir vietos bendruomenių organizacijų santykiai iš esmės ėmė blogėti. Anksčiau buvo sudaromos bendradarbiavimo sutartys tarp savivaldybės ir Kauno bendruomenių centrų asociacijos, vienijančios ne mažiau kaip pusę Kauno bendruomenių centrų, bendruomenių centrų atstovai buvo kviečiami dalyvauti įvairiose komisijose ir darbo grupėse, veikė bendruomenių rėmimo fondas. Dabartinė valdančioji dauguma, prieš rinkimus vienu iš prioritetų skelbusi stiprinti bendruomenes, sistemingai pradėjo bendruomenių organizacijas spausti: bendradarbiavimo sutarties nėra.
Per pastaruosius dvejus metus neparemtas nė vienas bendruomenių centrų kultūrinis projektas, atimamos patalpos iš bendruomeninių organizacijų (Petrašiūnai, Panemunė), Kauno bendruomenių centrų asociacijos pasiūlymai ignoruojami arba į mūsų raštus atsakoma formaliai. Nesiskaitymas su bendruomenių organizacijomis išprovokavo bendruomenių pasipriešinimo akcijas.
– Bet ar kartais bendruomenės neperlenkia lazdos dėl savo konservatyvių nuostatų? Tarkime, Panemunės bendruomenėje būta nemažai pasipriešinimo dėl avarinės būklės Panemunės tilto remonto, dėl arenos statybos Nemuno saloje. Pagaliau ir prieš dvejus metus kilęs triukšmas dėl senų medžių – juk be reikalo nerimauta, pasodinta naujų liepų. Gal mes, kauniečiai, esame tiesiog iš prigimties priešiški pokyčiams, naujovėms?
– Kauno vietos bendruomenių organizacijos nėra tokios stiprios ir galingos, kad galėtų diktuoti miesto plėtros sąlygas, tačiau darnios plėtros principai reikalauja supažindinti bendruomenes su siūlomais projektais dar pačioje pradinėje stadijoje.
Taip, suprantama, derinimo su bendruomenėmis kelias yra kiek ilgesnis negu mero įsakymas „Darom!“, tačiau derinimai padėtų išvengti tokių pasipriešinimo akcijų kaip dėl kelio tiesimo šalia Nemuno.
Beje, dėl medžių kirtimo pasipriešinimas kilo visoje Lietuvoje, ir vietinės valdžios kiek stabtelėjo. Manau, kad bendruomenių organizacijos norėtų daugiau kurti negu griauti, tik nereikia jų nepaisyti, skleisti nepasitikėjimą, vadinti miesto plėtros stabdžiais.
– Ar miesto taryba, prieš priimdama vietos gyventojų interesams įtakos turinčius sprendimus, tariasi su bendruomenėmis, ar atsižvelgia į jų nuomonę?
– Juokaujant galima sakyti, kad miesto taryba išgirsta bendruomenių balsą tik kai sugriaudžia pasipriešinimo akcijų būgnai. Tačiau kuo daugiau valdžia nepaisys bendruomenių, kuo daugiau abejotinų projektų bandys prastumti, tuo dažniau ir stipriau bus girdėti bendruomenių balsas. Ir, priešingai, dažnesnis tarimasis su bendruomenių organizacijomis keltų pasididžiavimą Kaunu. To ir linkėčiau savo gimtajam miestui.
