Pikų Dama, jo žmona, taip pat mokytoja, jiedu gyveno netoli mokyklos, mokytojų name, bet į pamokas iš ryto eidavo keistokai: Trepsiukas spyruokliuodavo priekyje, Pikų Dama keletą žingsnių atsilikusi.
Kartą jis budėjo mokyklos diskotekoje, atėjo piktas chuliganas ir pamušė akį.
Gaila buvo Trepsiuko, viena vertus, jis inteligentiškas, jautrus ir trapus, jo energija pakerėdavo mus, kita vertus, laikinai prarado autoritetą berniukų akyse.
Paaugliai instinktyviai jėgą vertina labiau nei protą ir geras manieras. Dar baisiau, kad pusę jo veido nudažė ryški mėlynė.
O Pikų Dama, jo žmona, labai mėgdavo dažytis. Dažydavosi taip, kad šviesdavo iš tolo. Ir štai kai jiedu iš ryto eidavo į pamokas, visa mokykla užguldavo koridorių langus ir stebėdavo šią keistą, karnavalą Meksikoje primenančią procesiją:
Trepsiukas mėlynu veidu tursena priekyje, o iš paskos iriasi į zombį panaši Pikų Dama.
Mokytojų būta visokių... Prisimenu moteriškę iš stuomens ir iš liemens, balsas kaip seržanto, laikysena generolo, eidavo koridoriumi išskleidusi sparnus – taip vaikšto kultūristai ir imtynininkai, demonstruoja „rėmą“.
Jos pravardė buvo Žandaras. Mokytoja pravarde Parazitas mus nuolat vadindavo parazitais, į ką ji buvo panaši, gal šiek tiek į aktorę Jodie Foster ar į piktą voverę, gal į Skratą iš „Ledynmečio“.
Jos kabineto kampe stovėjo žmogaus skeletas, įsivaizduodavau, kad likusi viena ji šoka su tuo skeletu ir skundžiasi jam, kokie bjaurūs vaikai.
Kai kurių mokytojų pravardės jau išdilo, ne visi jas ir turėjo arba jas pakeisdavo anekdotai. Pavyzdžiui, apie direktoriaus pavaduotoją užklasiniam darbui būdavo pasakojama, kad išsikvietęs mokinį jis pakišdavo kumštį po nosimi ir paklausdavo, kuo kvepia.
Be abejo, prasikaltėliai tylėdavo, ką jau čia pasakysi, kai tau panosėje kumštis, bet vienas vaikinas ėmė ir leptelėjo: mėsa. Tada direktoriaus pavaduotojas užklasiniam darbui paaiškino: durniau, kapais. Kiek žinau, dabar jis kaip tik ten.
Buvo tokia mokytoja Melžėja, galbūt pravardės autorius norėjo sumenkinti jos statusą, kita vertus, kai kurie mokytojai laikydavo gyvulius, kad prisidurtų prie atlyginimo, bet mūsų klasė su ja kariavo, per kiekvieną pamoką – mažiausiai Žalgirio mūšis ir Baltramiejaus naktis.
Išeidama į pensiją mokytoja viešai paminėjo, kad kaip tik mūsų klasė (gal septintokai?) išvarė ją į pensiją anksčiau, nei būtų norėjusi. Geriau išeiti į pensiją nei iš proto, bet tai buvo skaudus prisipažinimas, pelnytas priekaištas.
Dar buvo Musių aerodromas, ant jo plikės nuolatos tūpdavo musės ir jis nuolat jas gainiodavo, buvo mielas vyrukas, bet šiurpokas, nes rūsyje virdavo medžio klijus iš galvijų kaulų...
Taip sakydavo, kad iš galvijų, bet jei pakapstytume giliau... Neaišku, kokie skeletai kabojo Musių aerodromo spintoje.
Kelmas savo pravardę atitiko šimtu procentų – baisus stagnatorius. Kartą prašėme, kad išleistų iš pamokos į klasioko tėvo laidotuves, o jis ne, ir viskas.
Gali būti, kad dėl bažnyčios – anais laikais mokiniams nebuvo patartina lankyti bažnyčios net per laidotuves, – o gal iš principo, vis dėlto dalis mokinių nepakluso, pabėgo iš pamokos ir sulaukė nemalonumų, nes Kelmas buvo skundikas.
Ar vis dar kuriamas mokytojo profesijos prestižas? Iš viršaus nuleista pagarba netikra, o ši profesija ne uniforma, kurią apsirengęs staiga įgyji tam tikrų galių.
Deja, Lietuvoje prestižas suvokiamas kaip didelis atlyginimas. Gerbiau tuos mokytojus, kuriais tikėjau, o tikėjimas nesukuriamas, nenuperkamas, tai nuojauta, ne direktyva, ryšys tarp mokinio ir mokytojo užsimezga arba ne. Būti mylimam reikia talento... Hm, turiu galvoje ne lytinį potraukį.
Mokytojų būta visokių, kai kurių bijojome, iš kai kurių šaipėmės, bet vis dėlto daugumą jų mylėjome – niūria, neprijaukinama paaugliška meile, ypač tuos, jautrius ir trapius, atokvėpio akimirką ilgesingai žvelgiančius pro klasės langą į tolį, tarsi būtų iš kažkur atgabenti egzotiniai gyvūnai ir uždaryti narve su kvailais, alkanais naminių galvijų jaunikliais.
