Ir labai gaila, nes šioje knygoje mokslininkas, derindamas istorijos dėsningumus su psichologijos atradimais, aiškinasi, kas bendra gali būti tarp pastangų įveikti asmeninę krizę ir kolektyvinę arba nacionalinę.
Knygoje nagrinėjami be galo skirtingi atvejai – Suomijos likimas po pralaimėto karo su Sovietų Sąjunga, totalus Vokietijos savęs atradimas iš naujo po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Japonija po Meiji reformos, Čilė po Pinocheto perversmo, Indonezija po Suharto įsigalėjimo, Australija po britiško identiteto praradimo. Dar keli kiti, kurie mums, tradiciškai sulindusiems į savo parapijinius rūpesčius, nei labai žinomi, nei labai įdomūs.
Visai be reikalo, nes profesoriaus J.Diamondo apibrėžta dvylikos faktorių programa gali pagelbėti bet kokiai žmonių grupei. Ištyrinėjęs jau minėtų šalių patirtį autorius mano, kad svarbiausia – pradėti nuo to, jog visa šalis sutinka, kad ją ištiko nacionalinė krizė.
Kitaip tariant, tai, kad Lietuvos rinktinė nepateko į pasaulio krepšinio čempionato ketvirtfinalį, vargiai atitinka šį kriterijų. Kad ir kiek žmonės rašinėtų feisbuke, jog tai nacionalinė gėda, kur mes nusiritom, dangus griūva ir kitokius vėjus. Tai įrodo tik tai, jog yra žmonių, kurie turi per daug laiko, tačiau tikrai neliudija nacionalinės krizės.
Bet, sakykim, nutinka kitas, rimtesnis, dalykas, dėl kurio visi sutaria – taip, tai tikra katastrofa, gyvenimas ir pasaulis nebebus toks, koks anksčiau. Jį turėtų lydėti kitas žingsnis – atviras ir sąžiningas nacionalinis savęs įvertinimas.
Tai visiškai nereiškia, kad vyksta referendumas, kuriame reikia pasirinkti vieną iš dviejų opcijų – „baltas ir pūkuotas“ ar „Belzebubo benkartas“, tai tiesiog reiškia atvirą diskusiją, kurioje nebijoma pripažinti, jog labai retai žmonės būna vien blogi arba vien geri.
Per savo gyvenimą jie elgiasi kartais gerai, kartais blogai, visa bėda, kad tie blogi poelgiai ar klaidos gali sutapti su kitais veiksniais ir išprovokuoti jau minėtą krizę.
Sakykim, išblusinėjome save, sutarėme dėl teigiamų dalykų, sugebėjome susitarti ir dėl to, ką darėme blogai. Tai, žinoma, sunku įsivaizduoti nūdienos Lietuvoje, kurioje visus blogus dalykus daro kas nors kitas, o visus gerus – šnekinamas žmogus. Ir nesvarbu, apie ką kalbėtume, – ar apie dėl visko kaltą valdžią, kurią nežinia kas išrenka, ar apie istoriją, kurios tėkmėje visi mums kaišiojo kojas, ar dar kitus dalykus – niekuomet mes dėl nieko nebuvome kalti.
Bet, sakykime (nes kol kas tai grynai teorinis pratimas), sugebėjome peržengti save ir atsiduoti dvasinei akupunktūrai. Iškentėjome į kolektyvinę atmintį ir sąžinę badomas adatas. Kas toliau?
Kitas J.Diamondo patarimas – nacionalinis lankstumas pagal esamą situaciją. Kitaip tariant, nebus vienodo kurpalio visiems sprendimams, turime būti pasiruošę ieškoti to, kas labiausiai tinka nacionalinei krizei įveikti. Ir čia naudingiausias dalykas – kitų šalių patirtis.
Kad ir tų pačių, kurios aptartos knygoje, nors autorius iškart perspėja, jog jų pavyzdžius įtraukė tik todėl, kad buvo asmeniškai su jais labiausiai pažįstamas. Kitaip tariant, niekas netrukdo mums susirasti kitų. Juos kūrybiškai panaudoti ir paploti vienas kitam per petį įveikus nacionalinę krizę.
Tik, žinoma, iškart reikia susitarti, kad finansinė krizė tikrai nėra toji nacionalinė bėda, kurią galima įveikti tokiu psichoterapijos seansu. Ji yra cikliška, struktūrinė, užkoduota kapitalizmo DNR ir žmogiškoje prigimtyje, todėl dėl jos neverta aušinti burnos.
O paklausti savęs – ar tai, kad praėjus septyniasdešimt metų nuo Holokausto ir kone trisdešimt metų nuo nepriklausomybės atkūrimo mes vis dar nesugebame atvirai ir sąžiningai pakalbėti apie nacionalinį elgesį tais sunkiais metais, nėra tikroji krizė galvose?
Ir tai pripažinus pagaliau liautis atidėliojus tokį pokalbį iki begalybės, nes vieną kartą neišsiaiškinus tokios krizės gali pasikartoti. Ir ne tik galvose.
