Po pirmos darbo dienos M.Černelienė save drąsino, kad Antakalnio gimnazijoje greitai pripras.
Juk moksleiviai ir Punske (Lenkija), ir Vilniuje yra panašūs, o matematika, kurią ji dėsto, visame pasaulyje yra ta pati matematika.
„Pirmoji diena buvo skirta susipažinti, papasakoti apie save. Tai buvo šventinis susitikimas. O įsivažiuoti reikės antrąją dieną, nes tai jau bus darbo diena“, – šypsojosi rugsėjo 2-ąją jau ištuštėjusioje klasėje kalbinama 55 metų humanitarinių mokslų daktarė ir matematikos mokytoja.
Juolab kad jai teks matematikos mokyti ir abiturientų klases, o tai – didelė atsakomybė. Tačiau patyrusiai pedagogei tai ne naujiena – abiturientus egzaminams ji rengė ir Punsko licėjuje.
– Kaip jūs iš Punsko krašto, kuriame gimėte, užaugote, atsidūrėte Vilniuje? – paklausė M.Černelienės „Sostinė“.
– Palaidojusi artimuosius Punske likau viena, o Vilniuje gyvena mano brolis.
Man Vilnius seniai labai patiko, kai tik turėdavau galimybių, atvažiuodavau. Juk Vilnius man artimas, širdžiai mielas miestas. Todėl pasvarsčiusi nutariau persikelti į Vilnių gyventi.
Paskatino ir žinia per televiziją – buvo paskelbta, kad Vilniuje labai trūksta matematikos mokytojų.
Parašiusi laiškus į keturias mokyklas ir ir iš trijų gavusi kvietimus dirbti pasirinkau Antakalnio gimnaziją, nes iš namų bus lengviausia pasiekti darbą vienu troleibusu, be persėdimų.
Labai gražiai kvietė dirbti ir gimnazijos direktorė Vita Kirkilienė, todėl apsisprendžiau: tebūnie Antakalnio gimnazija.
Visa tai ir pasakojau moksleiviams – koks aš paukštis, iš kur atskridau.
Žinoma, iš pirmų įspūdžių neįmanoma daryti daug išvadų, tačiau esu įsitikinusi, kad su Vilniaus moksleiviais rasime bendrą kalbą.
Jaunimas man paliko gerą įspūdį. Rugsėjo 2-oji buvo gera, smagi diena. Tikiuosi, kad ir aš moksleiviams jos nesugadinau.
Pastebėjau, kad lietuviškos ir lenkiškos mokymo programos nedaug kuo skiriasi. Vis dėlto neslėpsiu – prieš mokslo metų pradžią šiek tiek jaudinausi, bet tai normalu pakliuvus į kitą aplinką. Pati sau sakiau, kad dar daug dalykų man reikės išmokti, suprasti.
– Kaip moksleiviai reagavo, kad jūs kalbate dzūkų tarme, esate atvykusi iš Punsko?
– Taip, mano tarmė iš karto užkliuvo, tiesa, išgirdau tik nepiktų užuominų.
Galiu kalbėti ir bendrine kalba, juk ją girdėjau per radiją, televiziją, skaičiau knygas, mokiausi lietuvių mokykloje. Bet užaugus Punsko krašte man taip kalbėti neišeina, nes ten taip visi kalba, taip geriau jaučiuosi.
Pati iš karto pasakiau, kad esu iš Punsko, kad ten dirbau matematikos mokytoja, dešimt metų buvau Kovo 11-osios lietuvių licėjaus direktore.
Pastebėjau, kad ne visi Vilniaus moksleiviai žino, kur yra Punskas, tai teko papasakoti apie pačią vietovę.
Beje, po Pirmojo pasaulinio karo per mano senelio sodybos kluoną Kreivėnuose nusidriekė dviejų valstybių siena.
Tad senelis žemę dirbo ir ten, ir ten. Tiesa, tada tas kaimas vadinosi Alksnėnais.
Ten aš ir užaugau – gražiame, miškais apsuptame krašte. Baigiau Varšuvos universiteto Balstogės filialą, įgijau matematikos mokytojo specialybę, o prieš vienuolika metų parašiau ir Vytauto Didžiojo universitete Kaune apsigyniau disertaciją tema „Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo“.
– Ar jau pritapote Vilniuje, kuris daug didesnis miestas nei Punskas?
– Galvoju taip: jeigu žmogus trokšta veiklos, nebūtinai darbinės – galbūt jį domina menas, sportas ar kiti dalykai, jam pritapti visada lengviau.
O jeigu tuščiai leisi laiką slampinėdamas gatvėmis, galbūt ir susipažinsi su miestu, bet įsigyventi į jį nepavyks.
Punske kultūrinės veiklos netrūko – yra daug ansamblių, chorų, bet Vilniuje galimybės gerokai didesnės.
Seniai apie tai svajojau. Man labai patinka teatras, opera, tad dabar džiaugiuosi, kad galėsiu dažniau aplankyti spektaklius, koncertus.
Jau pažįstu Vilnių, labiausiai patinka miesto vaizdas nuo kalvų, ypač nuo Trijų Kryžių kalno. Man sostinė gražiausia iš paukščio skrydžio.
Turbūt man tinka posakis: kai vieną langą uždaro, atsiveria daug kitų langų.
O Punske man vienas langas liko uždarytas, tad Vilnius man – savotiška likimo dovana.
– Punske žmonės vienas kitą pažįsta, o Vilniuje dažnai net tos pačios laiptinės gyventojai nepasisveikina. Nesijausite svetima tokiame mieste?
– Taip, Punske buvau giliai įleidusi šaknis, galima sakyti, kad ten nugyvenau didžiąją gyvenimo dalį.
Ir Punsko neišsižadu: turiu ten giminių, draugų, kuriuos pasitaikius progai būtinai aplankysiu. Bet ir jie pas mane į Vilnių atvažiuos.
O Vilniuje nesijaučiu svetima, nes turiu čia ir giminių, ir draugų. Kažkodėl vilniečiai mano, kad Punskas yra už jūrų marių.
– Punske vaikų klasėse mažėja, o Vilniuje teks pratintis matematikos mokyti daugiau moksleivių?
– Taip, Vilniuje moksleivių klasėse daugiau, o Punską palietė asimiliacija. Ten lietuviai moksleiviai baigia mokyklą, kuria šeimas su nelietuviais. Dabar Punske jau sunku rasti šeimą, kurioje visi būtų vien lietuviai.
Praėjusio šimtmečio pradžioje Suvalkuose buvo net keturi kunigai lietuviai, kraštas buvo lietuviškas. O dabar jo riba priartėjo prie Punsko.
Kaip ir kitur, Punsko lietuvius palietė demografinės problemos, nors šiemet į mokyklą atėjo šiek tiek daugiau moksleivių.
Bet vėl bėda – Punske nėra pramonės, o ateityje išliks tik stambūs ūkininkai. Nedideliame Punsko krašte jų nedaug, todėl Punską palieka jauni žmonės.
Žinau, kad Vilniuje bent jau anksčiau dažnai skambėdavo lietuvių ir lenkų santykių Punsko krašte tema. Galiu pasakyti, kad tai vien politikų kaitinama tema. Santykiuose tarp paprastų žmonių neprisimenu nė vieno konflikto.
