Dar per anksti kalbėti, kas bus sutarta, bet pirmas žingsnis žengtas – ir valdantieji, ir opozicija, ir švietimo darbuotojų profesinės sąjungos sutinka imtis šio darbo.
Aišku, ir Prezidentūra negalės atsisakyti, nes G.Nausėda dar per rinkimų vajų žadėjo telkti politines jėgas nacionaliniams susitarimams parengti.
Suprantama, partijos iš to sieks išpešti pirmiausia naudos sau, tačiau pačiai idėjai, kad politinėms jėgoms reikia sutarti dėl švietimo strategijos, kuri nesikeistų keičiantis valdžioms, nėra kaip prieštarauti ir opozicijai net tada, kai tai siūlo valdantieji.
Švietimo politika, kuria nepatenkintos pedagogų bendruomenės piketavo, streikavo, vertė iš postų vadovus, visoms ligšiolinėms valdžioms kėlė didžiulį galvos skausmą.
Per rinkimus politikai vis žadėdavo pasirūpinti švietimu, kad ir mokytojai būtų patenkinti, ir mokiniai jaustųsi laimingi, bet iš gerų norų nieko neišeidavo – visiems atrodydavo, jog po reformų padėtis ne geresnė, o tik dar blogesnė.
Suprantama, pokyčiams priešinamasi ir iš įpratimo gyventi po senovei. Bet švietimo sričiai ypač kenkia tai, kad jos reformų nauda nėra greitai pastebima, tam nepakanka ketverius metus trunkančio politinio sezono tarp Seimo rinkimų. O po jų ateina nauja valdžia ir ima reformuoti reformas ar jas atšaukia.
Kad būtų nutraukta ši ydinga praktika, reikia nacionalinio susitarimo, kuris galėtų suteikti švietimo politikai daugiau stabilumo, o reformoms – tęstinumo.
Bet susitarti ir laikytis sutartų gairių nebus lengva, nes dėl švietimo politikos labai smarkiai kryžiuojasi ir edukologijos ekspertų, ir pačių pedagogų ietys.
Antai nesiliauja smarkūs ginčai dėl pedagogų etatinio darbo užmokesčio modelio, vis girdėti reikalavimų jo atsisakyti. Bet neseniai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) paskelbė analizę, kuri lyg ir rodo neįtikėtinai palankų mokyklų požiūrį į šią naujovę.
Neva daugiau nei pusė mokyklų teigiamai ir labai teigiamai vertina etatinį apmokėjimą, 62 proc. nurodė, kad jis diegiamas sklandžiai. Tai reikštų, kad šia naujove nepatenkinta tik mažuma. Tačiau kyla klausimas, kiek galima pasikliauti ŠMSM analize.
Juk ministerija ir jos vadovas A.Monkevičius, nors ir kritiškai vertino skubų etatinio apmokėjimo modelio įvedimą, atsisakyti jo nelinkę ir kalba, kad reikėtų tik tobulinti pedagoginio darbo skaičiavimo metodiką.
Ne paslaptis, kad etatinio apmokėjimo modelis naudingas mažoms mokykloms, kurių mokytojams dėl mokinių stygiaus nepavyksta sudaryti pamokų krūvio, o jis leidžia prirašyti nemažai darbo valandų už įvairią kitokią veiklą, įskaitant ir darbą su mokyklos bendruomene.
Tačiau didžiųjų mokyklų pedagogus tai greičiau erzina nei džiugina, nes dažniausiai algos jiems dėl to nepadidėjo, o reikalaujama daugiau kalbėtis su mokinių tėvais, sugalvoti įvairios popamokinės veiklos.
Kitaip sakant, ir šiuo atveju pedagogų bendruomenė kunkuliuoja dėl savo algų, o mokymo kokybė tarsi pamirštama, nors svarbiausiu visų reformų siekiu ir skelbiamas mokinio ugdymas, žinios.
Žinoma, geresnei švietimo kokybei, kaip ir visoms kitoms sritims, reikia ir didesnio finansavimo.
Norint, kad mokyklose dirbtų profesijai atsidavę, aukštos kvalifikacijos mokytojai, būtina kelti jiems algas.
Kita vertus, statistika rodo, kad pedagogo darbo apmokėjimas per pastaruosius metus padidėjęs ir, lyginant su Lietuvos uždarbio vidurkiu, nėra beviltiškai prastas, nors atsižvelgiant į profesijos svarbą dar deramai neįvertintas.
Šių metų antrąjį ketvirtį mokytojai, atskaičius mokesčius, vidutiniškai uždirbo 877 eurus, o vidutinis darbo krūvis buvo 0,88 etato.
Vadinasi, etatinė alga atskaičius mokesčius sudarė apie 1 tūkst. eurų. Tai jau viršija vidutinį šalies atlyginimą, nors užsibrėžtas tikslas pedagogams mokėti 130 proc. šio vidurkio dar nėra pasiektas.
Didelė pedagogų problema, kad jų uždarbis labai nevienodas dėl skirtingo darbo krūvio. Ketvirtadalis mokytojų nesugraibo nė pusės etato. Atrodytų, pedagogų per daug, bet pasiskirstę jie labai netolygiai, nes kartu mokykloms stinga ir atskirų dalykų mokytojų.
Bet ne mokytojų algos čia didžiausia bėda. Valstybės kontrolė atskleidė, kaip skaudžiai pedagogų ir mokinių skaičiaus išbalansavimas atsiliepia mokymo kokybei. Mažų kaimo mokyklų auklėtiniai žiniomis gerokai atsilieka nuo didžiųjų miestų mokinių. Jungtinės klasės iš viso laikomos tiesiog mokymo katastrofa ir raginama jas uždrausti.
Visa tai smukdo visos Lietuvos mokymo lygį, kuris nesiekia ES vidurkio, nors švietimui mūsų šalis skiria netgi didesnę bendrojo vidaus produkto dalį nei vidutiniškai Bendrijos narės.
Regis, nacionalinis susitarimas dėl švietimo politikos gali duoti naudos, jei juo remiantis partijos nesikratys nepopuliarių sprendimų ir nepataikaus savivaldos politikams, linkusiems kiek įmanoma ilgiau išsaugoti mokinius prarandančias mokyklas su jose esančiomis jungtinėmis klasėmis. Tik tada mokinys taps tikruoju ir vieninteliu švietimo tikslu.
