Patį aukšto rango JAV diplomato vizitą, kaip ir ambasadorių grįžimą, dar anksti vadinti istoriniu, bet šalių santykių atšilimas akivaizdus.
Tai rodo ir neregėtas diplomatinis aktyvumas – praėjusį mėnesį Minske lankėsi itin įtakingu laikytas JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais J.Boltonas, tiesa, netrukus D.Trumpo atleistas.
Vašingtonas žada Minskui sankcijų švelninimą (jos jau buvo sušvelnintos 2016 m.), nors ir reikalauja daugiau pažangos per šiemet lapkritį vyksiančius parlamento ir kitąmet rugpjūtį prezidento rinkimus.
Kitaip sakant, jei A.Lukašenka nesigriebs smurto prieš opoziciją, rinkimai bus pripažinti teisėtais, ir tada būtų panaikintos sankcijos.
Šitokio politinio posūkio paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamo A.Lukašenkos atžvilgiu negalima paaiškinti jo režimo demokratėjimu, nors atvirų represijų prieš opoziciją Minskas pastaruoju metu ir privengia.
Tikrosios pakitusios Vašingtono politikos priežastys, ko gero, pragmatinės. JAV santykiai su Rusija po Krymo aneksijos tapo itin priešiški, o Maskvos mėginimai ir Baltarusiją paversti dar labiau priklausoma verčia siūlyti A.Lukašenkai atsvarą – bendradarbiavimo su Vakarais kelią.
Į Vašingtono politikos dėl Minsko pokyčius neišvengiamai turės atsižvelgti ir Lietuva, kuriai kaimyninė Baltarusija – nenusakomai svarbesnis partneris nei pasauline politine dėlione užsiėmusioms JAV.
JAV diplomatijos aktyvėjimą galėjo paskatinti ir pranešimai, kad Maskva su Minsku susitarė dėl glaudesnės integracijos, kuri esą numato nuo 2021-ųjų sujungti šalių muitų sistemą, suvienodinti prekybos ir finansines taisykles, sukurti bendrą energetikos rinką.
Kai kurie Baltarusijos ekspertais pasivadinę asmenys jau paskelbė, kad tai šios šalies valstybingumo pabaiga, prabilo apie galimus slaptus protokolus, kuriais A.Lukašenka neva atiduoda savo šalį į V.Putino rankas mainais už asmeninės gerovės ir saugumo garantijas.
Bet ar ne per anksti kalbėti apie Baltarusijos valstybingumo laidotuves? Sutarčiai dėl sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės sukūrimo šį gruodį sukaks 20 metų, bet visą šį laiką A.Lukašenka rangėsi kaip ungurys žadėdamas Maskvai vis glaudesnį suartėjimą, o realiai šalių integracija nedaug pasistūmėjo. Net Krymo aneksijos Minskas nepripažįsta.
Be abejo, Baltarusijos ekonomika labai smarkiai priklausoma nuo pigiau tiekiamų rusiškų dujų ir naftos, iš esmės Rusija dotuoja šią šalį, tad grasinimai užsukti šį čiaupą – svarbiausias spaudimo Minskui svertas.
Šiemet Maskva, prisidengusi vadinamuoju mokesčių manevru, padidino Baltarusijai tiekiamos naftos, kurios produktų eksportas be galo svarbus šios šalies biudžeto šaltinis, kainą. Minskas teigia, kad dėl to 2019–2024 metais Baltarusija praras apie 10,5 mlrd. dolerių pajamų.
A.Lukašenka kol kas nesėkmingai reikalauja iš Maskvos padengti šiuos nuostolius. Suprantama, jam nelieka kitos išeities, kaip mainais pamaloninti V.Putiną pažadais apie didesnę šalių integraciją.
Tačiau tai nereiškia, kad šis procesas baigsis Baltarusijos prijungimu prie Rusijos. Jau spėjo susikurti Baltarusijos politinis ir finansinis elitas, kuris nėra suinteresuotas uždusti daug galingesnių Rusijos biurokratijos ir kapitalo grupuočių glėbyje.
Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad atgijo ir baltarusių tautinė savimonė, kurią jam naudinga linkme mėgina skatinti A.Lukašenka. Mūsų šalyje dar nėra suvoktas Baltarusijoje vis stiprėjantis tikslas savintis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, vadinant ją baltarusiška valstybe.
Bet prieš artėjančius prezidento rinkimus A.Lukašenkai svarbi ir Maskvos parama, todėl jis bent jau žodžiais stengiasi jai įtikti.
Vis dėlto negalima ignoruoti ir pavojaus, kad Rusija praris Baltarusiją, o tai Lietuvai būtų pats pavojingiausias scenarijus. Reaguodamas į šią grėsmę prezidentas G.Nausėda pareiškė, kad mes suinteresuoti turėti sieną su Baltarusija, o ne vien labai ilgą sieną su Rusija.
Lietuva turi galimybių šiek tiek padėti Minskui atlaikyti Maskvos spaudimą, pirmiausia pasiūlant alternatyvų energetikos tiekimo kelią per mūsų šalį. Apie tai Lietuvos premjeras S.Skvernelis kalbėjosi su Lenkijos vyriausybės vadovu M.Morawieckiu, o „Klaipėdos nafta“ patvirtino, kad yra pasirengusi tiekti naftą į Baltarusiją.
Tai netgi būtų ekonomiškai naudinga Lietuvai, bet čia svarbiausia politinis atgarsis.
A.Lukašenkai siūlomas petys atėjus sunkiai valandai, o tai praplečia jo manevro erdvę. Be to, Vilniaus svarba Minskui augtų, todėl Maskvai turėtų būti sunkiau priversti Baltarusiją nukreipti savo eksportą per Rusijos uostus – tokių ketinimų V.Putinas nė neslepia.
Pernai Lietuvos eksportas į Baltarusiją siekė net 1,078 mlrd. eurų, todėl kuo didesnis Minsko savarankiškumas mūsų šaliai ekonominiu požiūriu ne ką mažiau svarbus saugumo sumetimais.
Regis, Vilniui teks spręsti galvosūkį: kaip paramos gestais vilioti A.Lukašenką labiau pasikliauti mūsų šalimi ir apskritai Vakarais.
Be to, neišsižadant Astravo atominės elektrinės blokavimo, reikėtų vengti atviro konflikto su Minsku, bet kartu parodyti, kad Vilnius neaukoja demokratijos vertybių dėl dialogo su Baltarusijos valdžia.
