Tačiau po to, kai negausūs išlikę bendražygiai ėmė jį sveikinti, Pyras aimanavo, kad dar viena tokia pergalė, ir jis visiškai žlugs.
Tokie dideli buvę jo nuostoliai ir tiek artimiausių draugų bei geriausių karininkų padėjo galvas mūšio lauke.
Būtent nuo tada ir atsirado posakis „Pyro pergalė“, reiškiantis labai abejotiną laimėjimą, tokį abejotiną, kad laimėtojas jį mielai perleistų priešui. Labai abejotina, kad dabartinis Kultūros komiteto pirmininkas pateks į istorijos analus, bet net jei ir patektų, dar labiau abejotina, ar taps populiariu priežodžiu pasakymas „dar viena Ramūno pergalė“. Nors pagrindo tam lyg ir yra.
Po papildomų rinkimų į atsilaisvinusią Seimo nario vietą trijose apygardose visų rinkimų, kuriuos R.Karbauskis metų pradžioje pažadėjo laimėti, skaičius jau persirito per vienos rankos pirštus.
Fiasko Vilniuje, Žirmūnuose, kur valstiečių kandidatė susimovė dar pirmajame ture, galima nesunkiai paaiškinti nedramatizuojant situacijos – neturėjo ji ten nė mažiausio šanso. Keturi mandatai Vilniaus miesto taryboje valstiečiams yra ir liks aukščiausios lubos, nes sunkiai gali tikėtis vešlių laurų vainikų mieste, kai vadiniesi „valstiečiu“.
O kaip su sunkiasvore artilerija, mesta į Žiemgalos apygardą? Gerai, pripažinkim, kad apygarda ilgą laiką buvo vadinama raudonąja, ir tik liberalo V.Gailiaus išrinkimas trumpam nutraukė ilgalaikį socialdemokratų dominavimą Joniškio ir Pakruojo rajonuose.
Tačiau netgi tai pripažinus reikėtų prisiminti ir A.Vidžiūno pastabą, jog jei kasdien televizijoje rodysi karvę, tai ją ir išrinks. Ir sunkiai rasime personažą, kuris būtų ilgiau mirgėjęs įvairiausiais amplua visuose įmanomuose žydruosiuose ekranuose nei R.Janutienė, todėl net visai mažai išprususiam rinkėjui nereikėjo aiškinti, kas ši ponia ir su kokiu padažu ji valgoma.
Nepaisant visko – penkių procentų pralaimėjimas vietiniam profesinės technikos mokyklos direktoriui, kuris, sakykim, gal ir pažįstamas savo mokiniams, jų tėvams, jų tėvų draugams ir pažįstamiems, dar Joniškio žmonėms, nes vietos taryboje buvęs, bet kad ir kaip skaičiuotum, vis tiek žinomumo prasme nusileistų netgi TV žinių sporto naujienų berniukui, nekalbant apie tokius TV dinozaurus.
Netgi kolega iš Centro partijos K.Krivickas, kuris eteryje senokai bemirgėjo, ir tas sugebėjo prakišti mažesniu skirtumu.
Kaltinti gal reikėtų tą paradoksą, su kuriuo neretai susiduria visi populizmo karžygiai ir didmoterės, užsimojusios parblokšti korumpuotus elitus ir pasodinti rojaus sodą Žemėje. Tai labai paprasta daryti, kai esi mažutėlis, opozicijoje, pogrindyje. Iš ten tavoji kova su malūnais atrodo graži, įkvepianti ir autentiška.
Šiek tiek blogiau pradeda darytis, kai eini nuo partijos, kuri jau treti metai valdžioje, nepaisant visų „laimėtų“ rinkimų.
Ir kai pradedi aiškinti apie tai, kaip viską pakeisi patekęs ar patekusi į Seimą, žmonėms piestu iškyla klausimas: pala, tave remia premjeras, Seimo valdančiosios daugumos lyderis, tave remia valdžia, tai su kuo tu, atsiprašant, kovosi? Su savimi?
Šis fenomenas, dievaži, nėra būdingas tiktai Lietuvai. Visiems valdžioje jau sėdintiems svieto lygintojams jo tenka atsikąsti.
D.Trumpas išrado „giliąją valdžią“ – užsikonspiravusius piktadarius, su kuriais, suprask, kova dar nebaigta. V.Orbanas Vengrijoje susikūrė G.Soroso ir Briuselio baubus. Briuseliu bei vaivorykštėmis rinkėjus gąsdina ir L.Kaczynskis. Išoriniais ir vietiniais „Brexit“ išdavikais tenka virkdyti mažus vaikus prieš miegą B.Johnsonui.
O, va, mūsiškiams taip ir nepavyko išdrožti pakankamai bauginančio priešo atvaizdo, nuo kurio žegnodamasis bėgtų rinkėjas. Nes bauginimas tradicinėmis partijomis nelabai tesuveikė – prieš jas ir buvo prakišta.
O kai prakiši netgi tiems patiems konservatoriams, kurie atsakingi už viską: nuo dinozaurų išnovyjimo iki kolūkių genocido, lieka tikėtis, jog frazė „dar viena Ramūno pergalė“ nepateks į ateities kartų žodyną ir nebus linksniuojama šalia Pyro pergalės.
