Taip vertinant valdantieji valstiečiai turėtų sunerimti dėl jau ketvirtos nesėkmės rinkimuose, o opozicija – džiaugtis pergale, nes socialdemokratai savo frakciją Seime sustiprino vienu, o konservatoriai – dviem nariais. Bet politinių jėgų santykio tai iš esmės nepakeis.
Vis dėlto bent jau socialdemokratų lyderis G.Paluckas neturi pagrindo švęsti – jis neįstengė pakliūti į Seimą. Kai partijos vadovas nesugeba asmeniškai laimėti nė vienų rinkimų, tai jau rimtas signalas dėl jo sugebėjimų būti politinės jėgos garvežiu.
Partijoje, turinčioje ne vieną lyderiauti linkusį politiką, jau būtų atsiradę norinčiųjų pakeisti kelis pralaimėjimus patyrusį vadovą. Bet socialdemokratų gretose maišto prieš G.Palucką požymių dar neregėti.
Mat skilus socialdemokratams didelė dalis šios partijos senbuvių atsidūrė „socialdarbiečių“ gretose, o likę keli labiau visuomenei žinomi veikėjai gal dėl amžiaus jau nesiveržia prisiimti lyderystės naštos. Iš jaunųjų socialdemokratų tik Jonavos rajono meras M.Sinkevičius galėtų mesti pirštinę G.Paluckui, bet kol kas sėdi šešėlyje.
Kita vertus, socialdemokratų padėtis gal net geresnė, negu prognozuota po partijos skilimo, – dėl to paties kairiojo rinkėjo besivaržantys „socialdarbiečiai“ kol kas neatlaiko konkurencijos ir atsidūrė reitingų duobėje, o G.Palucko bendražygiai, nepaisant lyderio nesėkmių, stiprina pozicijas.
Naujausia „Vilmorus“ visuomenės nuomonės apklausa rodo: per mėnesį socialdemokratai vėl kiek paaugo ir išstūmė iš trečios vietos partijų rikiuotėje „darbiečius“.
Netgi G.Palucko populiarumas truputį ūgtelėjo. Bet socialdemokratų vedlio problema – kad daugiau kaip pusė apklaustųjų apie jį išvis neturi susidarę nuomonės, nors jis seniai dalyvauja politinėje veikloje ir visuomenei turėtų būti žinomas.
Vis dėlto G.Paluckas šalyje tikriausiai yra labiau žinomas už konservatorių atstovę P.Kuzmickienę, bet vis viena jai pralaimėjo sostinėje.
Tik kažin ar konservatoriai turėtų pernelyg pūsti krūtinę, kad jų atstovė nurungė kairiųjų lyderį. Teisus G.Paluckas, sakydamas, kad konservatorių pergalę lėmė itin menkas rinkėjų aktyvumas. Mat jų rėmėjai drausmingesni nei kitų partijų ir visada ateina balsuoti už savus.
„Vilmorus“ duomenimis, konservatorių pozicijos net kiek silpsta ir jie, tiesa, nepažengdami paklaidos ribų, dabar užleido pirmąją poziciją valstiečiams, kurie po serijos nesėkmingų rinkimų vėl truputį atsigauna.
Tai patvirtina gerokai ūgtelėjusios rinkėjų simpatijos (net 9 proc.) valstiečių deleguotam premjerui S.Skverneliui ir sumažėjęs jo neigiamų vertinimų kiekis.
Aišku, tai lėmė paties Vyriausybės vadovo santūresnė ir taikesnė laikysena po rinkimų, matyt, prisidėjo ir žmones užjausti paskatinę pranešimai apie jo onkologinę ligą.
Negana to, ir kitų valstiečių veikėjų, net itin nepopuliaraus lyderio R.Karbauskio bei sveikatos apsaugos ministro G.Verygos, reitingai liovėsi kristi, o konservatoriai, ūgtelėję per trejų rinkimų kampanijas, jau keli mėnesiai pamažu čiuožia žemyn.
Tuo metu socialdemokrato L.Jonaičio pergalę kovoje dėl Seimo nario mandato prieš valstiečių remtą žinomą žurnalistę R.Janutienę Žiemgalos apygardoje vargu ar galima laikyti jų silpnumo požymiu.
Nors po pirmojo rinkimų turo R.Janutienė pirmavo, galiausiai ji pralaimėjo.
Bet vargu ar ši kandidatė rinkėjų buvo tvirtai siejama su valstiečiais, parėmusiais ją ir finansiškai. Ji pirmiausia televizijos laidų, kurioms būdinga aštri populistinė retorika, vedėja.
Buvo galima tikėtis, kad už ją balsuos visais politikais smarkiai nusivylę rinkėjai, o tokių, ypač kaimiškosiose vietovėse, gausu.
Ir R.Janutienės, ir kito panašia retorika pasižyminčio televizijos žurnalisto K.Krivicko pralaimėjimas konservatorei R.Petrauskienei Gargžduose rodo, kad nusiteikę keiksnoti valdžią rinkėjai itin pasyvūs ir nebūtinai eis balsuoti už jų pykčio nuotaikas kurstančius asmenis.
Be to, abu šie kandidatai pralaimėjo vietos politikams, o tai signalas, kad rinkėjai jau ima labiau pasikliauti savais žmonėmis, o ne tariamomis arba tikromis sostinės žvaigždėmis.
Dar vienas šių rinkimų bruožas – akis badantis piliečių pasyvumas. Rinkėjų aktyvumo vidurkis buvo vos 24 proc., o pasyviausioje Žirmūnų apygardoje antrajame ture nesiekė ir 17 procentų. Todėl sostinėje Seimo narį išrinko tik 2803 rinkėjai, nors balsavimo teisę turėjo daugiau nei 35 tūkst. žmonių.
Regis, atėjo laikas pasvarstyti, ar išvis tikslinga rinkti Seimo narius į laisvas vietas, kai iki kitų rinkimų likę kiek daugiau nei metai. Netgi ne išlaidos čia svarbiausia – nuvertinamas pats demokratinių rinkimų procesas, kai žmonės nejaučia prasmės balsuoti žinodami, kad greitai bus renkamas visas Seimas.
Visai atsisakyti rinkti naują Seimo narį, kai parlamente atsiranda laisva vieta, neleidžia demokratiniai principai, bet dabar numatytą mažiau nei vienų metų iki kitų rinkimų terminą, kai jau nerenkami parlamentarai, gal vertėtų pailginti.
Bent įstatymų kokybė tikrai nenukentės, jei, tarkime, porą metų vienu kitu parlamentaru Seime dirbs mažiau.
