Tačiau bent kol kas atrodo, kad galima dešiniųjų vienybė taip ir liks miražas. Mat visos politinės jėgos mano, kad jos turi galimybių pačios laimėti daugiau rinkėjų balsų nei pagrindiniai konkurentai, taigi apie vienijimąsi naudingiau kalbėti jau po rinkimų.
Vieni taip galvoti turi daugiau pagrindo, kiti – mažiau, bet visų ambicijos vienodai aukštai – virš debesų. Tai patvirtino ir pastarųjų dienų įvykiai.
Savaitgalį vykusiame Liberalų sąjūdžio suvažiavime, kuriame naująja partijos pirmininke išrinkta Seimo narė V.Čmilytė-Nielsen, jos pirmtakas E.Gentvilas siūlė per rinkimus vienyti pajėgas su atskilusia Laisvės partija ir konservatoriais.
Buvo svarstoma, kad sudaryti šių partijų bendrus rinkimų sąrašus yra nerealu, bet esą galima tartis, tarkime, dėl nekonkuravimo 10 vienmandačių apygardų.
Konservatorių lyderis G.Landsbergis į šiuos pasiūlymus reagavo pažadais diskutuoti.
Kiek vertos šios kalbos?
Itin iškalbinga, kad E.Gentvilas tame pačiame suvažiavime apie būsimą Liberalų sąjūdžio pasirodymą Seimo rinkimuose kalbėjo pakiliai, o iš Laisvės partijos pasišaipė.
Buvusius bendražygius jis vadino nekantriais ir ambicijų netramdančiais laisvės mėgėjais, kurie žadėjo viską šluoti, tačiau „šluoja tik lenteles“.
Taip E.Gentvilas įgėlė sostinės merui ir vienam Laisvės partijos lyderių sostinės merui R.Šimašiui, kuris dėl skandalingai nukabintos J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos neteko dalies rinkėjų simpatijų.
Tuo metu Liberalų sąjūdis, pasak E.Gentvilo, turėtų jau šį pavasarį būti išteisintas galimos politinės korupcijos byloje ir atsikratyti šios „kupros“.
Naujoji Liberalų sąjūdžio vadovė V.Čmilytė-Nielsen taip pat kalbėjo, jog visos centro dešinės jėgos turėtų vienytis, kovoti dėl pažangos, bet čia pat pridūrė, kad jos vedama „solidi jėga“ kalbėsis su atskilėliais tuomet, kai jų ambicijos aplenkti jos partiją galutinai subliūkš.
Nieko keista, kad iš kitos pusės atskriejo atsakas. Laisvės partijos vedlė A.Armonaitė, sveikindama V.Čmilytę-Nielsen su pergale, palinkėjo jai suvaldyti ir tuos liberalus, kurie „suokalbiauja“ su valstiečių valdžia.
Šitaip A.Armonaitė priminė, kad keletas vienmandatėse apygardose išrinktų liberalų remia Vyriausybę per svarbius balsavimus Seime. Anot politikės, visi pažangūs ir laisvi Lietuvos žmonės turėtų burtis būtent po Laisvės partijos, o ne Liberalų sąjūdžio vėliava.
Abiejų partijų atstovai socialiniuose tinkluose ėmė įrodinėti, kurie iš jų stipresni, o R.Šimašius ta proga įgėlė, kad buvę jo bendražygiai nebeturi partijos skyrių net kai kuriuose didžiuosiuose miestuose.
Taigi ar realu įsivaizduoti vienijimąsi matant tokias vakarykščių politinių brolių ir seserų peštynes?
Daugiau galimybių įkopti ir į kitos kadencijos Seimą, ko gero, turi Liberalų sąjūdis, kuris išlaikė galvą vandens paviršiuje šiemet ir per savivaldos, ir per Europarlamento rinkimus.
Neatmestina, kad ištikimiausi liberalų rėmėjai pasirinks būtent šią partiją ir taip ją išgelbės kaip per 2016 m. rinkimus, kai jau liepsnojo galimos korupcijos skandalas.
Bet sunku tikėtis, kad Liberalų sąjūdis jau bus pajėgus nuversti didelius kalnus.
Kol kas sunku pasakyti, koks tikrasis naujosios vedlės V.Čmilytės-Nielsen politinis pajėgumas, be to, ši partija norom nenorom šmėžuos neigiamame kontekste teismams tebenagrinėjant galimos korupcijos bylą.
Dar viena kliūtis kelyje į Liberalų sąjūdžio sėkmę – visos liberalios politinės stovyklos susiskaldymas.
Laisvės partija, kuri geriausių rezultatų gali tikėtis Vilniuje, aišku, pretenduos į dalį balsų, kurie kitu atveju atitektų Liberalų sąjūdžiui, tačiau jos ambicijos tapti parlamentine jėga – gana miglotos.
Nereikėtų užmiršti ir buvusio liberalų lyderio A.Zuoko, kuris su savo partija taip pat atsignybs kąsnelį, o kiekvienas jų gali būti lemtingai svarbus kitiems.
Dešiniųjų stovyklos vienijimasis kelia abejonių ne tik dėl priešiškumo, kurį vieni kitiems jaučia kelių liberalių partijų atstovai, bet ir dėl daugelio pastarųjų požiūrio į konservatorius.
Po to, kai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, liberalams skęstant galimos korupcijos skandale, ant jų galvų šoko savo pergalės šokį, abiejų partijų santykiai tapo šaltuoju karu, kartais pereinančiu į karštąjį.
Žinoma, abi pusės supranta, kad net tuo atveju, jei konservatoriai laimės kitų metų Seimo rinkimus, formuojant valdančiąją koaliciją jiems būtinai reikės vieno, o gal net dviejų partnerių.
Konservatoriai gali tikėtis didesnės sėkmės nei 2016 m., ypač dėl to, kad jų įprastų rėmėjų ratas padidėjo per prezidento rinkimus sužibėjus I.Šimonytei.
Kita vertus, partijai vis tiek gresia atsimušti į tradicines lubas. Tai, beje, kol kas rodo ir visuomenės apklausų rezultatai.
Štai todėl dabar ir pasigirsta kalbų apie vienijimąsi – mažesnieji primena didesniesiems, kad be jų neapsieis, o pastarieji irgi tai supranta.
