Šiuo metu ant tilto eksponuojamas daiktas įvarė šoką dizaineriui Juozui Statkevičiui.
Žaliasis tiltas neturėtų būti vieta meno eksperimentams, tačiau tai nė motais savivaldybei, kuri ir kitais metais žada tęsti konkursus, kviesti modernių instaliacijų kūrėjus ir mokėti tūkstančius eurų.
Tokie apibūdinimai: „šiukšlės“, „šlamštas“ skamba ne tik iš J.Statkevičiaus lūpų.
Tiesa, menotyrininkai, kolekcininkai, kalbėdami apie tai, kas eksponuojama ant seniausio Vilniaus tilto, vengia tokių žodžių, bet kritikos instaliacijos sulaukia daug.
Anksčiau Sauliaus Paukščio „Megarealybės gerumo aktyvatorius“, dabar – Donato Norušio „Šeima“. Tai instaliacijos, kurioms savivaldybė jau skyrė 28 tūkst. eurų. Joms ant Žaliojo tilto numatyta praleisti po pusmetį. Ir iš kur tokia valdžios meilė šiuolaikiniam menui?
Įžiebė vieną prožektorių
Kai prieš porą savaičių ant tilto pasirodė D.Norušio „Šeima“, vilniečiai gūžčiojo pečiais: o kur kiti kūriniai? Jų buvo tik vienas. Bent jau S.Paukščio instaliacijos už tą pačią pinigų sumą užėmė visas keturias kolonas.
Negana to, pirmosiomis dienomis „Šeima“ net nebuvo apšviesta, kaip žadėta. Sutemus ji skendėjo tamsoje. Dabar vienas saulės baterijų maitinamas prožektorius įsižiebė.
Vienas pirmųjų meno instaliaciją feisbuke emocingai įvertino mados korifėjus J.Statkevičius.
„Dieve mano, kas čia dabar per šiukšlės! Dieve mano, ot, menas, oi, gražu! Ot, lygis – gėda žiūrėt. Susirinkit savo šiukšles ir neškit nuo tilto prie savo namų. Nėra lygio.
Ot, padarė – viską nuėmė ir stovi kažkokie grybai. Ot, lygis, ot, kultūra. Ojojoj, šiuolaikinis menas – neduok Dieve! Neškite šiukšles namo – statykit kažką, kas įdomu pasauliui!“ – meno instaliacija „Šeima“ piktinosi J.Statkevičius.
Dizaineris „Sostinei“ plačiau pakomentuoti instaliacijos ant Žaliojo tilto nepanoro: „Man tai jau neįdomu. Paskui visas šūdas bus pilamas ant manęs.“
Pasiūlė Europos parką
Tuo metu žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas įsitikinęs, kad šiuolaikinio meno kūrėjams būtina suteikti erdvę eksperimentams. Jo nuomone, tam puikiausiai tiktų Europos parkas.
Jeigu meno gerbėjams tokie eksperimentai patiks, jie lankys parką, kurį įkūrus ir buvo pradėti eksponuoti šiuolaikinio meno kūriniai. Kas kita – turtingos istorijos Žaliasis tiltas. Juk tiltas šioje vietoje buvo pažymėtas dar 1386 metais.
V.Kavaliauskui apmaudu, kad Vilniuje istorijos objektai šiuolaikiniam menui atiduodami jau ne pirmą kartą. Taip Šiuolaikinio meno centrui perduoti valdyti brandžiojo baroko stiliaus Sapiegų rūmai.
Ar aukotų kurmiarausiui?
Paminklus turi įvertinti žmonės, o ne komisijos, kurios neretai lieka anoniminės. Vyčio paramos fondo pirmininko pavaduotojas V.Kavaliauskas prisiminė, kaip buvo statomas paminklas Vyčiui.
Vilniuje jo atsisakius paminklą priglaudė Kaunas, o jo statybai pinigų aukojo net 1780 asmenys ir 78 įmonės.
„Visi jie norėjo tokio paminklo. Ir dabar pinigus aukoję žmonės sako: „Tai yra mūsų paminklas.“ Vadinasi, mažiausiai 1780 žmonių Vyčio paminklas Kaune patinka.
O ir dabar galime surengti eksperimentą – žmonių paklausti: ar jie aukotų pinigus tam, kas dabar stovi ant Žaliojo tilto, ar kitoms panašioms instaliacijoms? Juk buvo žmonių, kurie Vyčiui negailėjo visos savo pensijos. Ar jie dabar tiek pat aukotų kokiam kurmiarausiui?“ – klausė V.Kavaliauskas.
Jis taip pat priminė, kad koks bus Vyčio paminklas, sprendė autoritetinga komisija, kurioje buvo aštuoni Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai: „Tai šiek tiek daugiau nei komisijoje, kuri buvo už partizanų bunkerį Lukiškių aikštėje.“
Kūriniai – neilgaamžiai
V.Kavaliauskas prisiminė ir „Vamzdžiu“ pramintos Vlado Urbanavičiaus skulptūros „Krantinės arka“ istoriją: „Tai buvo provokacija, visi apie ją šnekėjo, autorius gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Bet juk čia nieko originalaus nėra. Vakarų Berlyne vamzdžiai atsirado jau praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje ir jie daug gražesni. Dabar jie jau klasika.
Tas pat ir dėl Andriaus Labašausko „Laisvės kalvos“ Lukiškių aikštėje. Jeigu ji būtų buvusi pastatyta kur nors pamiškėje – kodėl gi ne? Žinoma, ne už pusę milijono eurų.“
Prieš D.Norušio „Šeimą“ ant Žaliojo tilto buvo eksponuojamos S.Paukščio instaliacijos. Abiem buvo skirta 28 tūkst. eurų.
Maždaug tiek kainavo praėjusių metų pabaigoje Pasvalyje atidengtas bronzos ir poliruoto granito paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui.
Šis pirmasis Lietuvoje paminklas Žygimantui Augustui stovės ne vieną dešimtmetį, o S.Paukščio ir D.Norušio instaliacijos eksponuojamos tik po pusmetį.
D.Norušis jau užsiminė, kad kitąmet kovo mėnesį jo „Šeimą“ nukėlus nuo Žaliojo tilto jis instaliaciją priglaus Druskininkuose, kur pats gyvena.
Lyties neįmanoma atskirti
Kartu su D.Norušio instaliacija ant Žaliojo tilto atsirado metalinė lentelė, kurioje aiškinama kūrinio prasmė. Joje – ne viena klaida.
Pats D.Norušis pasakojo, kad kurdamas instaliaciją jis pirmiausia galvojo apie savo tėvus, tradicinę šeimą, o paskui pažvelgė į šeimą plačiau.
Jo nuomone, šeima nebūtinai turi būti tradicinė, įtvirtinta įstatymu ar religija. Anot D.Norušio, šeima prasideda nuo dviejų kartu esančių žmonių. Toks yra jo požiūris.
Nuotraukoje, kuri yra instaliacijoje, neįmanoma atpažinti – ten vaikinai ar merginos. Taip kūrinys esą palieka atvirą klausimą.
Drąsa ir sąžinė – trapi
S.Paukščio „Megarealybės gerumo aktyvatorius“, kuris buvo užkeltas ant Žaliojo tilto nuo balandžio iki rugsėjo mėnesio, taip pat sulaukė kritikos.
Menininkas aiškino, kad jo pasirinktos vertybės – drąsa, sąžinė, teisybė ir ryžtas – neatsitiktinės.
Jis jaučiąs, kad dabartinei visuomenei jų labai trūksta.
Menotyrininkė Agnė Narušytė apgailestavo, kad kai šie kūriniai buvo anonsuojami, jie atrodė lyg nufotografuoti iš apačios. Vėtrungių ažūras matėsi dangaus fone.
O kai instaliacijos buvo užkeltos ant Žaliojo tilto, jos beveik pradingo miesto fone. Drąsa, sąžinė, teisybė ir ryžtas atrodė labai trapūs, atrodė, kad vėjui papūtus jie nuvirs. Tad instaliacijos pavirto banalybe.
Instaliacijų bus dar ne viena
2015 metų vasarą nuo Žaliojo tilto nukėlus kareivius, darbininkus, valstiečius ir studentus vaizduojančių skulptūrų grupes, buvo siūlymų jas restauruoti.
Architektas Audrius Ambrasas siūlė skulptūras įkalinti metaliniuose narvuose, taip primenant skaudžią sovietinę praeitį. Kiti siūlė prie skulptūrų prikabinti lenteles, informuojančias apie sovietmetį.
Tačiau savivaldybė surengė tilto meninių laikinų instaliacijų konkursą, kurio laimėtojų kūriniai dabar eksponuojami po pusmetį.
Netrukus bus skelbiamas naujas konkursas, po kurio paaiškės, kokios kitos instaliacijos bus eksponuojamos ant tilto 2020 metais.
