Šią savaitę Vilniuje per pratybas, kaip reaguoti į galimą incidentą Astravo atominėje elektrinėje (AE), kaukė perspėjimo sirenos, o Seimą tuo metu drebino konservatorių šūksniai, kad L.Linkevičius, atnaujindamas dialogą su Minsku, gali išduoti nacionalinio saugumo interesus.
Dingstimi sukelti šitokį politinį šurmulį tapo L.Linkevičiaus susitikimas su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Niujorke.
Konservatorių prezidiumas įžvelgė, kad keičiasi mūsų šalies politika Minsko atžvilgiu, o tai neva kelia grėsmę, kad bus atsisakyta principinės nuostatos boikotuoti Astravo AE, be to, Lietuva gali neblokuoti, kaip iki šiol, ES ir Baltarusijos partnerystės prioritetų sutarties pasirašymo.
Kitas žingsnis – konservatoriai sušaukė Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdį, į kurį pasiaiškinti buvo iškviestas ministras.
Pasigirdo net šūkčiojimų, kad L.Linkevičius turėtų atsistatydinti. Bet jei konservatorių užuostos grėsmės, kad jau pakvipo kone nacionalinių interesų išdavyste, iš tiesų būtų realios, ministrą gal reikėtų jau ir teisti. Tik su realybe tokie postringavimai vargu ar turi ką bendra.
Kokia logika remiantis galima sakyti, kad atnaujinus politinius ryšius su Baltarusija neva jau bus išduota šventa kova su jų atominiu monstru?
Konservatoriai gavo smarkų atkirtį – jiems atrėžė ir prezidentas G.Nausėda, ir premjeras S.Skvernelis, ir pats L.Linkevičius. O opozicijoje esančių socialdemokratų lyderis G.Paluckas jų nuogąstavimus dėl dialogo su Baltarusija pavadino veidmainyste.
Į veidmainišką konservatorių poziciją bakstelėjo kaip pirštu į akį ir pats L.Linkevičius, priminęs, kad būtent jų Vyriausybės vadovas A.Kubilius 2010 metais su Baltarusijos premjeru pasirašė komunikatą dėl bendradarbiavimo branduolinės saugos srityje.
Kaip paaiškinti tokį paradoksą, kad, užuot stabdę tada dar nespėjusį įsibėgėti Astravo AE projektą, konservatoriai sutiko drauge su baltarusiais rūpintis branduoline sauga, o dabartinę valdžią kala prie kryžiaus vien dėl to, kad ji ketina kalbėtis su Minsku?
Paaiškinti neįmanoma, bet konservatoriai net nemėgina to daryti, o tik įjungia aliarmo sirenas, kurių tikrasis tikslas – mobilizuoti savo rinkėjus Seimo rinkimams.
Nieko nauja – tenka sutikti su L.Linkevičiumi, kad jiems stinga fantazijos, nes tai nuolat iš politinės rankovės ištraukiama bauginimo Rusijos grėsme korta.
Konservatorių teigimu, A.Lukašenkos režimas tėra bejėgė A.Putino marionetė, o Astravo AE pastatyta specialiai tam, kad būtų galima šantažuoti Lietuvą, todėl vienintelis teisingas kelias – sutelkti ES kovai su Maskva, o Minską visai ignoruoti. Tarsi tai privers uždaryti milijardus dolerių kainavusią atominę elektrinę.
Panašaus požiūrio į santykius su Minsku laikosi ir dalis save šios šalies ekspertais vadinančių politologų, manančių, kad A.Lukašenkos pastangos laviruoti tarp Maskvos ir Vakarų yra apsimestinės, Baltarusija seniai neturi jokio savarankiškumo ir tik laiko klausimas, kada taps Rusijos valstybės dalimi.
Visi turi teisę turėti savo nuomonę, bet naivu manyti, kad sėdėdamas Vilniuje prie kompiuterio gali geriau perprasti, kas vyksta Maskvoje ir Minske, nei tūkstančius kartų didesnius analitinius gebėjimus ir žvalgybos galimybes turinti JAV administracija.
Vašingtonas aiškiai įžvelgė, kad atėjo laikas pasiųsti A.Lukašenkai paramos signalus.
Galbūt tai paskatino ir sustiprėjęs Maskvos spaudimas Minskui, pasirašyta sutartis dėl muitų ir mokesčių politikos suvienodinimo, nors ji anaiptol dar neveda į politinį valstybių sujungimą.
Dviejų aukštų JAV pareigūnų vizitų metu į Minską A.Lukašenka pakartojo, kad į Baltarusiją neįsileis Rusijos vidutinio nuotolio branduolinės ginkluotės, nebus kuriama rusų karinė oro bazė. Mainais amerikiečiai žadėjo ateityje atšaukti sankcijas, jei Minskas eis demokratėjimo keliu, o dėl seniai atšauktų ambasadorių grąžinimo jau sutarta.
Kai Vašingtonas rodo Minskui draugiškumą, sujudo ir Briuselis. Natūralu, kad ir Lietuva ieško kelių politiniam dialogui su Baltarusija, kurį prezidentė D.Grybauskaitė po kelių susitikimų valdymo pradžioje su A.Lukašenka visiškai nutraukė ir net L.Linkevičiui buvo uždraudusi susitikti su baltarusių kolega.
Prezidentas G.Nausėda deklaravo, kad sieks gerinti santykius su Minsku, kartu tvirtai laikysis principinių nuostatų dėl Astravo AE ir žmogaus teisių. L.Linkevičius tiesiog vykdo šią politiką, galbūt net žvalgo galimybes ateityje surengti valstybių vadovų susitikimą.
Matyt, ir konservatoriai supranta, kad užsipuldami L.Linkevičių jie atakuoja jų kandidatę I.Šimonytę nurungusį G.Nausėdą.
Pralaimėjimo nuoskaudos turbūt nepamirštos, bet atvirai kariauti su vis populiarumo raumenis auginančiu šalies vadovu pavojinga, todėl taikiniu buvo pasirinktas užsienio reikalų ministras, o kartu – visi valdantieji.
Lietuvos užsienio politika ne pirmą kartą tampa vidaus politinės kovos įkaite ir tai neprasmunka pro užsienio šalių ambasadų akis.
Regis, ir rinkėjams metas suprasti, kokią žalą valstybei daro tokie politiniai žaidimai, kurių tikslas – jų balsų medžioklė.
