Į viešumą iškilusios situacijos verčia suabejoti skambiais pažadais ir apdainuotais nuveiktais darbais. Mūsų šalyje ne tik viešasis transportas nėra pakankamai pritaikytas žmonėms, turintiems judėjimo negali1, retas daugiabutis turi nuožulną, net ir valstybės įstaigose ne visur tai galima pamatyti.
Neseniai šalyje vykę rinkimai vėl tik vertė raudonuoti, nors Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) džiūgavo, kad net 67 proc. rinkimų apylinkių pritaikytos neįgaliems asmenims.
Negalią turinčių žmonių problemos dar neseniai buvo tik jų pačių problemos – jų ne tik nenorėta matyti, jos net buvo slepiamos.
Apie tai, į kokias dar ir šiandien keblias situacijas patenka neįgalieji, portalui lrytas.lt pasakojo Seimo narys Justas Džiugelis (32 m.)
– Viešojoje erdvėje įvairios institucijos ir asmenys nevengia pasigirti, kaip Lietuvoje gerėja neįgalių žmonių padėtis. O kokia jūsų patirtis ir nuomonė?
– Situacija tokia, kokia ir turėtų būti, – nuo Sovietų Sąjungos laikų buvo apsimetama, kad neįgalių žmonių iš viso nėra – vos gimę ligos paženklinti vaikai buvo vadinami nelaime, tėvams primygtinai buvo siūloma jų atsisakyti ir atiduoti į internatus. Kitokie vaikai būdavo nepriimami į bendrojo lavinimo mokyklas, dėl nepritaikytos aplinkos neįgalieji buvo atskirti nuo visuomenės.
Atkūrus nepriklausomybę daugelį metų buvo laikomasi tokio pat požiūrio. Aš pats negalėjau lankyti mokyklos, nors sirgau raumenų atrofija, o ne proto negalia, „specialistai“ tėvams aiškino, kad niekada nesugebėsiu suskaičiuoti, kiek yra dukart du.
Ištisos kartos užaugo formuojant tokį požiūrį, kurį dabar stengiamės keisti. Turime ne pykti ant kitaip manančių, o savo pavyzdžiu rodyti, kad neįgalieji – tokie pat žmonės, turintys svajonių, mylintys, pykstantys, dirbantys ir pramogaujantys.
Kelerius metus jie jau kur kas labiau matomi – žiniasklaidoje kone kasdien galima perskaityti straipsnių apie negalią turinčius žmones, televizijos laidos džiaugiasi jų laimėjimais, vis mažiau žmonių stebisi sutikę neįgalųjį mieste ar renginyje. Tai išties puiku.
Tačiau dar labai daug reikia padaryti – iki šiol neįgalieji susiduria su didžiulėmis kliūtimis siekdami mokslo, dalyvaudami rinkimuose, norėdami įsidarbinti ar elementariai gauti medicinos paslaugas. Ir tai nėra tik skambūs žodžiai – net 65 proc. šalies gydymo įstaigų nepritaikytos neįgaliesiems.
– Rodomi patogesnio gyvenimo neįgaliesiems pavyzdžiai iš visos Lietuvos. Bet juos lydi ir akibrokštai, kaip ir šį kartą sostinėje, kur prieš dvi savaites pristatyti naujausi viešajam transportui nupirkti autobusai. Paaiškėjo, kad jie nepritaikyti judėjimo negalią turintiems žmonėms. Tokius atvejus galima priskirti vien žmogiškoms klaidoms, neapdairumui?
– Šie atvejai parodo, kad valdininkai, priimdami sprendimus, negalvoja apie jų pasekmes žmonėms. Juk į šiuos autobusus sunku patekti ne tik žmonėms su negalia – jie nepritaikyti ir sunkiau judantiems senjorams, motinoms su vaikais. Tai daugybė žmonių, kurie, negalėdami laisvai judėti, atsiduria atskirtyje.
Priimant sprendimus būtina bendradarbiauti su ekspertais ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Dažnai su nepritaikytos aplinkos problemomis nuolat susiduriantys neįgalieji ir tampa tais ekspertais.
– Pasižvalgius po miegamuosius Vilniaus rajonus galima rasti vos po vieną kitą įrengtą nuožulną judėjimo negalią turintiems žmonėms. Tačiau tokių žmonių gyvena beveik kiekviename name, kas turėtų daugiau atsakomybės prisiimti, kad visiems būtų užtikrintas patogus gyvenimas ir judėjimas?
– Viskas priklauso nuo kiekvieno visuomenės nario požiūrio. O jis pasikeis tuomet, kai vaikai galės kartu augti, lankyti mokyklą, žaisti ir draugauti – bijome to, ko nepažįstame.
– Daugiau nei prieš savaitę pats dalijotės istorija ir nemaloniu nutikimu Vokietijoje laukiant skrydžio į Lietuvą. Tada oro linijų bendrovė pakeitė lėktuvą, nors jums buvo pažadėta pritaikyta vieta kelionei su neįgaliojo vežimėliu. Su kokiomis dar itin nemaloniomis situacijomis teko susidurti?
– Kad ir ką veikčiau ar planuočiau, būtinai turiu pasitikrinti, ar aplinka, į kurią vykstu, pritaikyta neįgaliesiems. Ne kartą dėl to patekau į nemalonią situaciją. Tačiau labiausiai mane nustebino atvejis, kai negalėjau patekti į gydymo įstaigą, kurioje norėjau prisiregistruoti. Tai buvo šokiruojanti patirtis, juk gali atsisakyti pramogų, tačiau sveikata yra vienas svarbiausių dalykų kiekvieno žmogaus gyvenime.
Gyvename XXI amžiuje, Europos vidury, džiaugiamės kylančia ekonomika, o žmonės vis dar negali patekti pas gydytojus specialistus dėl nepritaikytos aplinkos. Taip neturėtų būti.
Todėl kreipiausi į sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą prašydamas imtis aktyvių veiksmų, kad suteikiant sveikatos priežiūros paslaugų licenciją būtų reikalaujama laikytis nuostatų, įpareigojančių patalpas pritaikyti neįgaliems žmonėms.
– O kaip Lietuvoje yra su neįgaliųjų bendruomenėmis, ar vieningi žmonės?
– Neįgaliųjų bendruomenę sudaro žmonės, kurie, kaip ir visi kiti, labai skirtingi, – yra energingų, kupinų idėjų ir ryžto veikti. Yra ir tokių, kurie labiau mėgsta žvelgti į situaciją iš šalies. Tai normalu. Vis dėlto negalią turinčių žmonių balsas skamba vis garsiau, o tai – vienybės ženklas.
– Nuo 2016-ųjų dirbdamas Seime pastebėjote, kad pasikeitė požiūris į jus ir kitus žmones, turinčius judėjimo negalią? Ką pats planavote pasiūlyti kolegoms keisti ir kokius įstatymo projektus siūlėte, kurie pakeistų neįgalių žmonių gyvenimą?
– Nuolat rengiu ir registruoju įstatymų projektus, kurių didžioji dalis susijusi su neįgalių žmonių bei kitų pažeidžiamiausių visuomenės grupių – senolių, vienišų motinų, neįgalius vaikus auginančių šeimų – kasdienybe ir gerove.
Tai ir diskriminacinių Švietimo įstatymo nuostatų keitimas, vergovę įtvirtinančio Socialinių įmonių įstatymo pataisos, rinkimų prieinamumo klausimas, pirminės pagalbos šeimoms iniciatyva, tas pats kreipimasis į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl gydymo įstaigų prieinamumo ir daugybė kitų.
Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad vien įstatymais pasaulio nepakeisime. Labai daug kas priklauso nuo žmonių geranoriškumo.
Pavyzdžiui, jau kitą savaitę Seime į susitikimą kviečiu taksi paslaugas teikiančias įmones – mėginsime tartis, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose atsirastų žmonėms su negalia pritaikyti taksi automobiliai, kurių kol kas nėra nė vieno.
Įsivaizduojate, kaip gyvena žmogus, kuris ne tik nepatenka į miesto transportą, bet ir negali išsikviesti taksi? O kaip turėtų jaustis iš užsienio atvykęs neįgalus svečias, kuris, išlipęs iš lėktuvo, supranta, kad nėra galimybės net nuvykti iki viešbučio?
Panašių situacijų mūsų gyvenime yra daugybė, todėl darbo tikrai netrūksta – trūksta paroje valandų, kad galėčiau dar daugiau nuveikti.
