Pasaulinės krepšinio aistros lyg ir aprimusios, bet karas Lietuvoje iš tikrųjų vyksta ir nenuostabu, kad buvo transliuojamas vienas „didžiųjų“ mūšių su gudria taktika, manevrais, vienos priešininkų grupės pasitraukimu iš mūšio lauko (Seimo salės) ir laikina „šachmatininkų“ pergale prieš „šaškininkus“.
Nežinau, ar visiems laukiantiems TV laidos apie tai, kaip gyventi ilgiau ir sveikiau šiame sudėtingame pasaulyje, patiko intermedija, bet pats įvykis, beje, visiškai atitinkantis Lietuvos, kaip pasaulio provincijos, statusą, nors ir komiškas (slapta balsuoti atėjo vienuolika Seimo narių, ne ką daugiau, nei sudaro balsų skaičiavimo komisiją), vis tiek aptartinas.
Troleibuse nugirdau repliką: „Nieko nesuprasi, kas tame Seime su kuo riejasi.“ Galėjau kaip sovietinio žurnalo „Šluota“ rubrikoje „Čia priėjo Kindziulis ir tarė“ sudalyvauti keleivių ginče, bet, atvirai tariant, ir man pačiam miglota, kas mūsų valstybėje vyksta.
Tiek pasiklausęs „spektaklio“ dalyvių kalbų, tiek sulaukęs „balsavimo“ rezultatų, tik gūžtelėjau pečiais. Gal geriau jau būčiau pasigilinęs, kaip rūgštys veikia virškinimą. Dėl įvairių negalavimų dar galima „pasiklausti daktaro“, o štai nuo pakilių kalbų apie demokratijos gelbėjimą, kurios intermedijos metu skambėjo iš Seimo tribūnos, galima susirgti nebepagydomai.
Banalius veiksmus pridengti kilniais žodžiais – būtent tai šiuo metu mūsų valstybėje ir vyksta. Taip ir reikėtų paaiškinti visuomenei – visoje šioje pusmečio Seimo pirmininko istorijoje nėra kovos už demokratiją, nėra nė kvapo moralės ir juo labiau susirūpinimo valstybės likimu.
V.Pranckietis ne juridine ar procedūrine prasme, o būtent moraline turėjo iškart atsistatydinti iš pirmininko posto, kai neteko pasitikėjimo tų, kurie jį į tą postą pasiūlė ir balsavo. O jau atsistatydinęs galėjo pradėti kovą prieš vieno ar kelių buvusių kolegų diktatą ar autoritarizmą. Jei tai būtų nepavykę, pasitraukti iš partijos, kurti naują politinę jėgą. Tai įprastas parlamentinių kovų kelias.
Deja, V.Pranckietis nusprendė pasilikti poste pereidamas į opozicijos pusę ir žinodamas, kad buvę bendražygiai (karjeros Seime pradžioje tokiais juos ir laikė) jam atstatydinti paprasčiausiai nesurinks balsų. Kas čia bendra su kova už demokratiją? Elementarius skaičiavimas išsilaikyti poste.
Dar vienas klausimas: kodėl V.Pranckietis, įsitikinęs valdančiųjų neįgalumu, vis dėlto nelaukė ketvirtadienio, kad galėtų įtikinamai pademonstruoti, jog valstiečiams su pritarėjais trūksta jėgos jį atstatydinti, ir nusprendė pasinaudoti proga, kai R.Karbauskis, net nusamdęs lėktuvą už savus pinigus, nepajėgs surinkti reikiamų balsų?
Todėl, kad patyliukais ėmė baimintis, kad ketvirtadienis gali būti paskutinė jo pirmininkavimo diena. V.Pranckiečio žingsnis (nors užmušk, netikiu, kad jo vieno paties sugalvotas) buvo gudrus, netikėtas. Bet kas čia bendra su morale? Išdūrė R.Karbauskį, ir tiek žinių.
Opozicija išdūrimui pritarė plojimais drauge su posėdžiui pirmininkaujančia I.Degutiene, nors visą laiką tvirtino valdančiųjų žaidimuose nedalyvaujanti.
O kas vyksta išdurtųjų stovykloje? Čia tinka viskas, kas Biblijoje pasakyta apie dantų griežimą. Beje, valstiečiai, palikdami Seimo salę vieningai, su gal net tyčia sugalvota nedidele išimtimi, iš dalies paneigė ankstesnę apžvalgininkų diagnozę apie pražūtingą nesantaikos virusą, įsimetusį į valstiečių frakciją, jau nekalbant apie sunkiai regztą koaliciją.
Mano manymu, pralaimėjimas dėl Seimo pirmininko valdančiuosius dabar sutelkė. Pirmininkauti V.Pranckiečiui bus sunku. Pasipils priekaištai, pelnyti ar nepelnyti, ne tik dėl procedūrų. Priartėjus naujiems Seimo rinkimams V.Pranckietis gali pabandyti stoti į TS-LKD. Ką gi, turės progą susipažinti su opozicijos vidaus kovomis.
Bet dar anksčiau, nei visi stos į naujų rinkimų startą, daug kas įvyks Seime, Vyriausybėje ir valstybėje. Visi mini svarbiausią artėjančią politinę temą ir problemą – biudžetą. Nors, mano nuomone, bus svarbūs ir Seimo narės I.Rozovos vieši svarstymai, kurie neaplenks ir V.Pranckiečio.
Žiojasi dar viena problema – Vyriausybės santykio su prezidentu. G.Nausėdos pasiūlymų paketas dėl mokesčių nėra atsitiktinis, dėl noro pasirodyti, kad vidaus politika prezidentui nesvetima.
Nestovės po krintančių lapų medžiu ir R.Karbauskis. Jis – ne tas asmuo, kurį po „šachmatininkų“ pergalės apimtų rezignacija. Tai savo ruožtu telks jo priešininkus lemiamam mūšiui. Pavyzdžiui, sugalvoti R.Karbauskiui apkaltą.
Norint ką nors paaiškinti mažiau politika besidomintiems žmonėms, reikia pirmiau patiems sau sakyti tiesą. Kovoja ne R.Karbauskis su V.Pranckiečiu, o gana didelė grupė politikų, visuomenininkų ir net žiniasklaidos atstovų su R.Karbauskiu, ir V.Pranckietis – tik įrankis. Kova ne už Lietuvą, o prieš asmenį.
Bene tiksliausiai ir atviriausiai tai ne kartą yra pasakęs Seimo narys E.Gentvilas. Pamatą tokiam keistam karui yra paklojęs pats R.Karbauskis.
Visi karai kada nors baigiasi. Ateis pabaiga ir šiam. Kils naujų. Bet jeigu jie bus panašūs į dabartinį, visuomenė gali pareikalauti jų nebetransliuoti bent per nacionalinį kanalą. Kita vertus, gal ir gerai pamatyti, kaip yra iš tikrųjų.
