Kaip baigsis „Brexit“ epopėja, koks Lietuvos požiūris į tai, kokios norime būsimos ES ir Jungtinės Karalystės santykių politinės deklaracijos?
Arba: gerai mums ar blogai, kad Prancūzija užblokavo Šiaurės Makedonijos ir Albanijos ES narystės procesą?
Ar mums naudingiau visą Europą apimanti sąjunga, ar geriau, kai mažiau alkanų burnų dalijasi tą patį pyragą?
Pagaliau, jeigu jau prakalbome apie pyragą, koks bus kitų metų biudžetas, kurio projektas trykšta laukiniu ir nepamatuotu optimizmu, kiek jis brėžiantis perspektyvias kryptis, o kiek tiesiog pakamšantis žiojinčias skyles?
Gaisras Alytuje: kiek iškalbingai jis byloja apie mūsų pasirengimą avarinėms situacijoms tiek materialia, tiek procedūrine prasme?
Tačiau visiems šitiems klausimams valdančioji koalicija Seime neturi laiko, nes įnirtingai pirmyn atgal stumdo V.Pranckiečio klausimą.
Jau atsiranda apžvalgininkų ir netgi politologų, kurie klausinėja, o kas bus, jei pats V.Pranckietis nesutiks su Seimo sprendimu jį išsodinti iš pirmininko kėdės ir ras jame tokių pačių procedūrinių kabliukų, kokių praėjusią savaitę rado nenuilstantis Kultūros komiteto pirmininkas.
Pagal analogiją su viduramžiais – stos pirmininko ir antipirmininko laikai?
Tiems, kas per istorijos pamokas nusirašinėjo chemiją, priminsime, kad kone visas XIV amžius Europoje prabėgo sukaliojant galvas – tai į vieną popiežių, tai į kitą. Nes jų vienu metu buvo po du, o derlingais metais – netgi ir po tris.
Prasidėjo viskas nuo to, kad Prancūzijos karalius nutarė perkelti popiežių arčiau savo dvaro.
Kad būtų galima kontroliuoti. Popiežius dėl to nelabai išgyveno, kadangi to meto Romos gyventojai buvo nedrausmingi, būrėsi į gaujas, o kartais netgi Šventajam Tėvui šventus šonus išvelėdavo.
Popiežiui išsikrausčius romiečiai netruko suvokti, kad visus turistinius srautus į Amžinąjį miestą traukė ne Koliziejaus griuvėsiai, o būtent Vatikanas. Baigėsi srautai, baigėsi ir pajamos.
Todėl visus septyniasdešimt metų siuntė popiežiams į Avinjoną depešas, mušė telegramas, rašė graudžius laiškus, gundė, įtikinėjo, ragino, šantažavo, žadėjo: tu tik sugrįžk, o mes jau tave tausosim ir ginsim, niekad rankos nepakelsim, visad klusnūs būsim.
Ir pagaliau Grigalius XI neatsilaikė spaudimui ir pargrįžo. Bet tuo visai neapsidžiaugė, nes per tuos dešimtmečius Roma visai nusivažiavo ir prie prabangos pripratusiai kardinolų kurijai kėlė siaubą.
Todėl iškart po 1378 metų Velykų Grigalius visiems įvarė mažą kognityvinį disonansą, girdi, nepykit, bet grįžtu į Avinjoną.
Pažado tesėti nespėjo, nes po kelių dienų išleido kvapą. Romiečiai tame įžiūrėjo dangaus ženklą ir prisiekė daryti viską, kad kitas popiežius liktų Vatikane.
Užbarikadavo rūmus ir ten susirinkę kardinolai linguodami galvomis išrinko Bario arkivyskupą Bartolomeo Prignano, kuris pasivadino Urbonu VI. Žmogus tai buvo įtaraus būdo, nervingas ir piktas.
Neapsikentę kardinolai pabėgo iš Romos ir Ananjo miesteliūkštyje popiežiumi išrinko Robertą iš Ženevos, katras įsiviešpatavo Klemenso VII vardu.
Jis greitai pamatė, kad Italijoje menkai bemėgstamas, todėl negaišdamas laiko paspruko į Avinjoną.
Ir prasidėjo dviejų popiežių saga, kuri truko keturiasdešimt metų ir kurios metu katalikiškoji Europa šiam klausimui spręsti išeikvojo jūras rašalo, kalnus pergamentų, ir netgi karas tarp prancūzų ir flamandų šia tema įvyko.
Nors tuo pat metu dėjosi galybė daug svarbesnių dalykų.
Visa tai tik įrodo, kad net praėjus keliems šimtams metų mes mažai ko teišmokome.
Užsispyrimas ir toliau gali stabdyti bet kokią gerą valią, o kuo menkesnis klausimas, tuo daugiau jis laiko suryja. Laiko, kurio nuolat pritrūksta rimtoms problemoms.
