Ironiška, kad imituojant avariją AE, neseniai surengtos gelbėjimo tarnybų pratybos buvo įvertintos kaip sklandžios.
Bet gaisro Alytuje gesinimas parodė, jog realiai rimtiems inicidentams nėra pasirengę nei politikai, nei valstybės institucijos.
Tiesa, ugniagesiams niekas neišsakė jokių priekaištų.
Priešingai, jiems liejasi padėkos, o Alytaus miesto savivaldybė ėmė rinkti lėšas jų premijoms. Vyriausybė taip pat pažadėjo, kad šie asmenys bus premijuoti, sulauks papildomų atostogų, sveikatos patikrinimo be eilės.
Iš tiesų ugniagesiai dirbo dieną naktį pavojingomis sąlygomis ir darė viską, kas įmanoma, kad iš pradžių lokalizuotų, o vėliau kuo greičiau užgesintų gaisrą.
Jų pastangomis ne tik išvengta žūčių, bet ir nė vienas žmogus rimčiau nenukentėjo.
Tačiau akis badė savivaldybių ir valstybės institucijų nesusikalbėjimas, veiksmų derinimo stoka, veiklos chaosas, gyventojų informavimo spragos.
Matyt, būtų neteisinga dėl to kaltinti vien neseniai vidaus reikalų ministre tapusios R.Tamašunienės, kurią itin sukritikavo Alytaus miesto meras N.Cesiulis, o pasigirdus visuomenės aktyvistų raginimams, kad ji atsistatydintų, buvo surinkta tūkstančiai šį reikalavimą remiančių parašų.
Beje, pati ministrė, kurią netruko užsipulti ir kai kurie Seimo opozicijos veikėjai, nesikrato atsakomybės – pripažino, jog galbūt ne viską padarė, kad gaisro gesininmas vyktų sklandžiai.
Kita vertus, tokie užsipuolimai – nieko nauja. Atsitikus nelaimėms politikai, siekdami į save atkreipti dėmesį, visada ieško atpirkimo ožių. Antai Seimo Aplinkos apsaugos komitetas ir šį kartą surengė neeilinį posėdį, o parlamentarai rungėsi, kuris pratrūks stipresne kritikos lavina institucijoms ir jų vadovams.
Žinoma, būtina išsiaiškinti, kodėl įvyko šis gaisras, nors 2002 metais jau degė padangos Trakų rajone, ir tada buvo numatytos prevencinės priemonės, kad panašios ekologinės nelaimės nepasikartotų.
Alytuje kažkodėl nesuveikė priešgaisrinė apsauga, neužkirto kelio gaisrui ir privalomi aplinkosaugininkų patikrinimai, nors jie buvo paskyrę dvi baudas padangų perdirbimo įmonei už nustatytų reikalavimų pažeidimus.
Todėl tiesiog būtina nustatyti visas tokių nelaimių užkardymo, jų pasekmių likvidavimo spragas ir skubiai jas užkamšyti.
Bet ir Seimo narių griausmingos kalbos, ir ministrų pasiskraidymai sraigtasparniu virš gaisravietės nėra realūs darbai, o tik veiklą imituojantys viešieji ryšiai.
Jau dabar akivaizdžios kai kurios sisteminės priešgaisrinės apsaugos ir gyventojų informavimo skylės.
Paaiškėjo, kad Lietuvoje tėra du galingi kranai, kurie būtini tvarkant didžiulę gaisravietę, ir abu priklauso privačioms įmonėms.
Vieną jų pavyko pasitelkti Alytuje, bet tuo rūpinosi ne valstybės įstaigos, o savivaldybės meras, pats ieškojęs sunkiosios technikos ugniagesiams.
Vis dėlto tai ne savivaldos, o valstybės lygio problema. Kad ir kur įvyktų gaisras, visą būtiną techniką privalo skubiai parūpinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas arba kita už tai atsakanti valstybinė įstaiga.
Galbūt kol kas per didelė prabanga būtų ugniagesiams nupirkti labai brangų, bet retai praverčiantį kraną, tačiau turėtų būti pasirašytas sutarimas su tokios sunkiosios technikos savininkais ir numatyta aiški jų pagalbos tvarka.
Daug jovalo būta ir informuojant žmones apie gaisro pavojų, atmosferos užterštumą. Antai Alytaus rajono meras A.Vrubliauskas skundėsi, kad pats susirado kažkokį chemijos mokslų daktarą, kuris jam patarinėjo, ką daryti, o valstybės tarnybų specialistai neteikė informacijos.
Negana to, dar ir buvo skelbiami prieštaringi oro taršos tyrimo duomenys.
Sunku suprasti, kodėl prireikė prašyti lenkų, atsiuntusių dvi mobiliąsias oro taršą matuojančias laboratorijas, pagalbos. Negi Lietuva tokia skurdi valstybė, kad neįstengia pati jų nusipirkti tiek, kiek reikia? Aišku, kad tiesiog laiku nebuvo pasirūpinta tokia įranga.
Suprantama, patikimos informacijos stygius – geriausia terpė panikai kilti.
Štai socialiniais tinklais sklido žinios apie apsinuodijusius ir žūstančius gyvūnus, o valstybės tarnybos ilgą laiką tylėjo.
Ką jau kalbėti apie Alytaus miesto ir rajono gyventojus, jei jų merai pasakoja, kaip su vakuumine šluota plauna gatves, žvyrkelius, grėbia lapus, bet vadina tai improvizacija, nes specialistai nepaiškina, ką ir kaip reikėtų daryti.
Kaip visiškai nepritaikyti ekstremalioms situacijoms teisės aktai, rodo ir faktas, kad savivaldybių merai, tarkime, norėdami pamaitinti ugniagesius, pirmiausia privalėjo atlikti viešųjų pirkimų apklausas, nors tai akivaizdi nesąmonė.
Visiškas absurdas ir tai, kad gaisrą, kurio galima žala vertinama ne mažiau kaip 5 mln. eurų, sukėlusi įmonė buvo apsidraudusi mažesne nei 50 tūkst. eurų civiline atsakomybe. Bet taip elgtis leidžia įstatymai.
Teisinių klausimų yra ir daugiau. Tačiau sukrusta tik po to, kai buvo paralyžiuotas dešimčių tūkstančių gyventojų gyvenimas – apnuodyta aplinka, kilo pavojus žmonių sveikatai ir net gyvybei.
