Spalio 20-ąją išplatintas Kauno savivaldybės pranešimas apie avarijos Alytaus padangų perdirbimo gamykloje pasekmes Kaunui truputį priminė prieš 30 metų sovietų vyriausybės paskelbtą pranešimą apie avariją Černobylio atominėje elektrinėje.
Panašumai, aišku, tik sąlygiški. Abiejų šių pranešimų apie katastrofą tonas – raminantis ir patariamasis, tai yra perspėjama, kaip elgtis saugantis taršos.
Tik anais laikais, įvykus Černobylio avarijai, siekta užliūliuoti sovietinius piliečius, kai iš tiesų katastrofos mastas buvo siaubingas, o dabar perspėjimu apie padidėjusią oro taršą Kaune siekta nuraminti kauniečius, kad dėl gaisro, kilusio už 60 kilometrų esančiame mieste, tiesioginio pavojaus nėra.
Bet jau vien tai, kad pranešimas apie ekologinę padėtį Kaune ir patarimas kuo mažiau būti lauke išplatintas sekmadienį, vertė suklusti.
Kokia apskritai padėtis dėl oro taršos Kaune ir ar teršalai iš Alytaus nepasiekė Kauno Nemunu – apie tai „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros profesoriumi Dainiumi Martuzevičiumi.
– Kiek pavojinga gali būti oro tarša Kaune, ar tai laikytina labai užteršta zona, jei buvo atlikti tyrimai? Koks pastaruoju metu mieste buvo užfiksuotas didžiausias užterštumas kietosiomis oro dalelėmis?
– Oro užterštumas mieste buvo padidėjęs dėl didesnės kietųjų dalelių koncentracijos. Panašus koncentracijos padidėjimas užfiksuotas ir Vilniuje. Šio teršalų koncentracijos padidėjimo sieti su gaisru Alytuje nereikėtų, nes mažai tikėtina, kad teršalai iš vieno lokalaus šaltinio reikšmingai veiktų teršalų koncentraciją apie 50 kilometrų atstumu.
Petrašiūnų oro kokybės tyrimų stotis apskritai nuolat fiksuoja didžiausią kietųjų dalelių koncentracijos vertę Lietuvoje. Pirmadienį vidutinė kietųjų dalelių (KD10) paros koncentracija siekė 69 µg/m3, kai ribinė vertė – 50 µg/m3. Dabartinį padidėjimą galima sieti su nepalankiomis sąlygomis miesto teršalų sklaidai – ramiais orais (sumažėjusiu vėjo greičiu ir vertikaliu oro masių judėjimu).
Petrašiūnų oro kokybės stebėsenos stotis yra slėnyje, arti gatvės, kurioje intensyvus eismas, apsupta pramonės įmonių ir veikiama vienbučių gyvenamųjų namų katilinių emisijos. Šių veiksnių rinkinys ir lemia oro kokybės pablogėjimą. Decentralizuota energijos gamyba ir miesto transportas toliau lieka svarbiausi oro užterštumo veiksniai Lietuvos didmiesčiuose, ir tai ypač juntama šaltuoju metų sezonu.
Antra vertus, oro kokybė Lietuvoje dažniausiai geresnė nei, tarkime, kaimyninėje Lenkijoje, kur energijos gamybai naudojamos akmens anglys.
– Kokias ligas, sveikatos sutrikimus gali sukelti degančių padangų (taigi naftos produktų) išskiriamos kietosios dalelės? Kokia apskritai Kaune oro taršos situacija, ar tai labai užterštas miestas?
– Bet kuris degimo procesas – ar žvakių deginimas, ar laužas, ar automobilio išmetamosios dujos, ar padangų gaisras – yra sveikatai pavojingų degimo produktų šaltinis.
Nekontroliuojamo degimo proceso metu, be sąlygiškai stambių lakiųjų pelenų, susidaro ir labai mažų pirminių dalelių (<1 um dydžio, palyginimui – žmogaus plaukas yra 100 um skersmens). Šių dalelių sudėtis labai įvairi, bet dažniausiai tai nepilni degimo produktai (suodžiai), kuriuose yra kancerogenų, gali būti sunkiųjų metalų (nelygu degimo šaltinis).
Šios mažosios dalelės gali prasiskverbti į giliausias kvėpavimo takų dalis, patekti į kraujotaką ir toliau daryti neigiamą įtaką širdies ir kraujagyslių sistemai, taip pat sukelti vėžį. Esant gaisrui šių dalelių koncentracija labai didelė, o emisija labai intensyvi, todėl per trumpą laiką galima gauti didelę dozę degimo produktų ir jos gali sukelti staigų sveikatos sutrikimą. Dėl šios priežasties gaisrininkai turi dėvėti specialias kvėpavimo takų ir odos apsaugos priemones.
– Ar žmogus tiesiogiai gali pajusti, užuosti užterštumą kietosiomis dalelėmis?
– Dažniausiai kietosios dalelės matomos dūmų pavidalu, kai jų didelė koncentracija. Esant mažai koncentracijai smulkiosios dalelės akimi nematomos (pavyzdžiui, degant žvakei), tačiau nereiškia, kad jų nėra ir jos nekenkia organizmui. Kvapą sukelia dar mažesnės dalelės – molekulės, tarp kurių yra ir labai pavojingų.
Dažniausiai, esant degimo procesui ir kvapui, bus ir kietųjų dalelių, ir atvirkščiai. Tačiau mieste, kur oro taršos šaltinių yra daug, o kvapai mišrūs, oro užterštumo galima ir nesusieti su kvapu, tačiau po dienos užterštame ore prausdamiesi pastebėsime dalelių sankaupų ant odos ir kvėpavimo takuose.
– Ugniagesiai prisipažino, kad gesinant gaisrą Alytaus įmonėje dalį suodino vandens buvo priversti išpilti į Nemuną. Bet į upę galbūt galėjo patekti teršalų per lietaus kanalizaciją?
– Taip, degimo metu susidarusios dalelės ir dujiniai teršalai kaip sausosios (nusėdosios su dulkėmis) ar šlapiosios (su lietumi) iškritusios patenka į dirvožemį ir paviršinius vandenis.
Reikėtų atlikti tyrimą dėl šių teršalų koncentracijos padidėjimo aplinkiniuose vandens telkiniuose, kad būtų galima įvertinti šio konkretaus įvykio mastą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad vieno miesto automobiliai per dieną išskiria, ko gero, daugiau teršalų nei vienas gaisras ir automobilių emisija, taip pat nuplaunama į paviršinius vandens telkinius.
Mūsų tyrimai rodė, kad gatvių sąnašose kaupiasi automobilių emisijos kancerogenai, kurie gali būti vėl pakeliami į orą arba nuplaunami į lietaus kanalizaciją. Šis ilgalaikis poveikis yra daug didesnis negu trumpalaikių gaisrų.
