Idėja, kad Seimo rinkimus reikėtų perkelti į pavasarį, ne nauja, bet sunkiai įgyvendinama, nes valdantiesiems, kad ir kas jie būtų, tektų aukotis, sutrumpinti savo kadenciją.
Dabar tokia galimybė realesnė, nes neabejoju, kad visiems Lietuvos gyventojams jau aišku, jog iš dabartinio Seimo darbo grūdų nebebus. Vien tik pelai. Biudžetą gal ir patvirtins, beje, į vienus vartus – prieš valstiečius, o toliau – makalynė prieš rinkimus.
Nesunku atspėti, kad ne ką aukštesnės kokybės mišrainė bus ir po rinkimų, bet jau toks mūsų politinio gyvenimo likimas, teks prisitaikyti. Dvipartinė sistema galutinai persikelia į muziejų ir didelėse valstybėse. O ką jau kalbėti apie mažas.
Kituose Seimo rinkimuose bus trys „konservatorių“ sąrašai, du liberalų, du socialdemokratų, atsigaunanti Darbo partija, koks nors socialinių tinklų pagimdytas darinys, vienas kitas antikinis, Sąjūdžio laikų „lūzeris“. Ir visa tai – po gailių žodžių apie darbą valstybei, žmonėms, o už akių kerštaujant ir vykstant užkulisiniams žaidimams, intrigoms.
Bet gal jau to, kas vyksta dabar, nebebus? Bus. Kadangi visą laiką nepriklausomoje Lietuvos politikoje taip buvo. Tik greitai tai pamirštame. Nenoriu vardyti pavyzdžių iš prieškario Lietuvos laikotarpio.
Argi nebuvo priešpriešų – ir gana aštrių – Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, Sąjūdžio Seimo taryboje? Tegu pakelia rankas, kas pamiršo, ano meto Sąjūdžio žiniasklaidą.
O Seimo pirmininko rinkimai po Kovo 11-osios? O įtampa (per švelnus žodis) tarp Seimo ir jo paties deleguotos Vyriausybės, kuriai vadovavo K.Prunskienė? O visi kiti karai tiek partijų viduje (bene ryškiausias G.Vagnoriui netekus prezidento pasitikėjimo), tiek tarp partijų, kai vykstant lyg ir įprastai demokratiniame pasaulyje konkurencijai, ne kartą vožiama žemiau juostos. O R.Pakso, konservatorių pasiūlyto į premjerus, kolegų išdavystė?
Čia jau tinka žodžiai: ir taip toliau, ir taip toliau. Tad kuo išskirtinis dabartinis karas Seime? Vienintelis skirtumas – dabar daugiau procedūrinių žaidimų ir nė ženklo valstybinio lygio susirūpinimo.
Yra dar vienas skirtumas. Anksčiau save auklėjome: demokratinėje politinėje sistemoje konkurencija ir kova politikoje yra natūralu ir pateisinama, tik reikia tai daryti civilizuotai. Pavyzdžiais visada buvo rodomos senos tradicinės demokratijos, pirmiausia Didžioji Britanija, JAV. O kas dabar vyksta šiose valstybėse? Vos ne pilietinis karas.
Žodžiu, mes žengiame koja kojon su pasaulyje didėjančiu chaosu. Chaoso, kuriame nebeįmanoma prognozuoti nei mažų, nei juo labiau didelių įvykių.
Prieš prasidedant pakartotiniam balsavimui dėl V.Pranckiečio maniau, kad Seime R.Karbauskis pademonstruos „daugumą“. Taip prognozavo ir kai kurie viešai kalbinami apžvalgininkai. Apsirikau. Norint neapsirikti tokiais atvejais visada reikia neatmesti išdavystės galimybės.
Paprastai kalbant, R.Karbauskis buvo išduotas „savų“.
Tačiau tradicinio auklėjimo žmonėms, vis dar tikintiems susitarimo galia, nesinori apie išdavystes galvoti. Deja, tenka.
Lygiagrečiai matome kitą istoriją, tik jau pasaulinio masto. JAV palieka savo sąjungininkus kurdus, kovojančius su tariama „Islamo valstybe“, akistatai su jų negalinčia pakęsti Turkija. Ne dėl to, kad kurdai pradėjo netinkamai elgtis ar apgaudinėjo JAV. Viskas – dėl išskaičiavimo. Jau nebenaudingi, tad ir nebereikia.
Visoms valstybėms, kurios skelbiasi esančios strateginės JAV partnerės, norom nenorom kyla klausimas, ar joms negali atsitikti tas pat ir kokios garantijos, kad taip neatsitiks. Ar tai reiškia, kad turėtume abejoti strateginės partnerystės nuoširdumu? Ne, Vakarų pasaulis, kultūra, civilizacija kaip buvo, taip ir lieka prioritetai.
Vis dėlto nedera pamiršti, kad mes netgi ES ribose negyvename altruistiniame pasaulyje. Nesileisdami į plačius samprotavimus ar įvairias geopolitines strategijas galime pasakyti, kad turime problemų su artimiausiais kaimynais, kovos už nepriklausomybę kolegomis, pavyzdžiui, dėl energetikos. Nors gynyboje daugelį metų laikomės tos pačios pozicijos.
Viena aišku: bet kokių santykių tarp valstybių prioritetas buvo, yra ir ilgai dar bus nacionaliniai interesai, o strateginė partnerystė visada bus diferencijuota.
Miniu šią abėcėlinę tiesą ne dėl noro pamokslauti, tačiau dėl visapusiškesnių svarstymų, kokią ateities politiką rinktis ir kaip organizuoti vidaus politinį gyvenimą.
Tai visiškai nereiškia revizuoti nueito kelio ar pradėti nuo nulio. Istorinio apibendrinimo žvilgsniu Lietuva nebėra didelių valstybių interesų kryžkelėje, kur jai pačiai reikėtų rinktis, kaip pasielgti.
Narystė NATO ir ES išskleidė saugumo skėtį, suteikė platesnes ekonominių santykių pasaulyje galimybes, nei būtume turėję vieni.
Deja, tai nėra amžina, nors būtent taip nemaža dalis Lietuvos gyventojų, tarp jų ir politikų, ateitį ir suvokia.
Klaidinga nuostata. NATO ir ES yra politiniai visuomeniniai, ekonominiai projektai, įspūdingi nevienadieniai dariniai, tačiau anaiptol ne nepažeidžiami.
Abiejose struktūrose daug vidinių problemų, ne mažiau – ir išorinių.
Gaila, kad Lietuvos viešojoje erdvėje tai menkai atspindima. O reikėtų. Ir ne dėl provincinio smalsumo. Dėl NATO ir ES išlikimo reikia kovoti. Ir kuo toliau, tuo aiškiau, kad ta kova bus sunki. Be to, reikia ruoštis metui, kai šių organizacijų gali nebelikti.
Štai todėl Lietuva neturi teisės suskysti, susmulkėti, smukti į partinių tarpusavio kovų ir asmeninių ambicijų chaosą.
