Siaučiant gaisrui viešojoje erdvėje iškart įsitvirtino siužetas, kuris visada dominuoja tokiais atvejais, – apie gėrio ir blogio jėgas bei jų stovyklas.
Šviesos kariais tapo eiliniai ugniagesiai, kiauras paras dusę liepsnose ir smalkėse, taip pat visaip jiems talkinę vietos gyventojai, visos šalies paprasti mirtingieji, savivaldybės pareigūnai.
Šių jėgų neabejotinu vedliu tapo Alytaus meras N.Cesiulis.
O kitoje pusėje – tie, į kuriuos dažnai krypdavo ir rūstus mero žvilgsnis ar skriedavo aštrus žodis. Centrinė valdžia nuo didelio iki mažo, seno ir jauno sulaukė kaltinimų neatlikus savo tiesioginių pareigų, palikus alytiškius vienui vienus.
Priekaištų palikus dūstantį Alytų ir išskridus į Japoniją dalyvauti imperatoriaus inauguracijos iškilmėse sulaukė net prezidentas G.Nausėda.
Tačiau pagrindiniu pasipiktinimo taikiniu tapo naujoji vidaus reikalų ministrė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovė R.Tamašunienė.
Tiktai ar pagrįstas toks juodas-baltas vaizdas, skatinantis karti visus šunis vien ant Vilniaus bokštų? Gal vis dėlto reikia ir atspalvių?
Nors, tarkime, vidaus reikalų ir aplinkos ministrų įgaliojimai neįpareigoja jų nedelsiant imtis asmeniškai vadovauti tokioms ekstremalioms operacijoms, jie iš tiesų turėjo būti labiau matomi nelaimės vietoje.
Tai būtų buvę ne tik viešieji ryšiai, bet ir labai svarbus simbolinis aktas, šalies visuomenei rodantis, kad centrinė valdžia, jos vadovai kiekvienu kritiniu momentu yra kartu su tauta.
Šitoks aukščiausių pareigūnų elgesys įprastas visose civilizuotose demokratinėse valstybėse tiek šiapus, tiek anapus Atlanto.
Be to, tokio lygio gaisro gesinimui net pagal oficialius teisės aktus, ko gero, turėjo vadovauti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, o ne savivaldybės vadovai.
Tiesa, premjeras S.Skvernelis pirštu rodė į savivaldybę. Galbūt jis formaliai ir teisus.
Tačiau akivaizdu ir tai, jog centrinė valdžia neužtikrino, kad gaisro gesintojai turėtų pakankamai reikalingos technikos, priemonių, kad visuomenė būtų objektyviai informuojama apie padėtį, apie gaisro pavojus ir padarinius, kad būtų tinkamai koordinuojamas visų lygių savivaldos ir valstybės institucijų bendras darbas.
Kita vertus, gaisrą tramdžiusios Alytaus savivaldybės atsakomybės srityje irgi galima įžvelgti spragų.
Sakykime, kaip galėjo nesuveikti būtinos prevencijos ir kontrolės priemonės įmonėje, kurioje jau buvo kilęs vienas viešai žinomas gaisras, o, pagal gausėjančias neoficialias žinias, jų ten buvo ir daugiau? Be to, degusiai įmonei jau buvo skirta baudų už saugos reikalavimų pažeidimus.
Premjeras S.Skvernelis irgi pabrėžė, kad turėjo būti sudaryti prevenciniai ekstremalių situacijų suvaldymo planai.
Žodžiu, išvadą galima daryti iš esmės tokią pačią kaip ir kiekvienu panašiu atveju.
Užuot puolus skirstytis į geruosius ir bloguosius, visiems būtina kruopščiai išanalizuoti, ko nepadarė kiekvienas.
Kitaip sąmyšis gali pasikartoti, ypač kilus dar didesnėms nelaimėms.
Beje, šiuo metu ir premjerui, ir visai valdžiai galvą skauda ne tik dėl gaisro Alytuje: kaip užgesinti politinį gaisrą, liepsnojantį Seime?
Kone pusę metų trukusi „pranckiada“ bei „pranckexitas“ šią savaitę tarsi ir baigėsi.
Valstiečių vedlys R.Karbauskis patyrė pažeminimą, ko gero, prilygstantį smūgiui, kai iš Seimo turėjo išeiti jo globotinė G.Kildišienė.
Vos 63 balsai už Seimo pirmininko V.Pranckiečio atstatydinimą, kai reikėjo bent 71, reiškia, kad R.Karbauskį demonstratyviai pažeminti nutarė ne tik kai kurie koalicijos partneriai, bet ir saviškiai valstiečiai.
Bala nematė tos R.Karbauskio reputacijos. Daug svarbiau, kad valdančiųjų vidaus aistrų žaizdre atsidūrė kitų metų biudžeto projektas.
Kai kurie valstiečių atstovai, kurių R.Karbauskis nebegali valdyti, o gal net juos tyčia pakursto, ėmė kibti į projektą, o kartu – į Vyriausybę. Net pasigirdo raginimų, tiesa, kol kas už uždarų frakcijos durų, ją versti.
Bet kokiu atveju dalis biudžetui planuoti itin reikalingų Vyriausybės projektų buvo Seime atmesti po pateikimo, o tokių planų negynę ar jiems prieštaravę valstiečiai ėmė registruoti dešimtis papildomų milijonų eurų kainuosiančius siūlymus.
Galbūt biudžetas ir bus palaimintas, kaip žada R.Karbauskis, bet po Seimo akibrokštų S.Skvernelis, regis, nusiteikęs ryžtingai.
Anot premjero, jei biudžetas bus taip išakėtas, kaip akėjamas dabar, Vyriausybė pasitrauks.
Tą patį „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Ne spaudai“ patvirtino S.Skvernelio patarėjas S.Malinauskas, taip pat ekonomikos ir inovacijų ministras V.Sinkevičius.
Kas būtų, jei S.Skvernelis išsiskirtų su valstiečiais nepatvirtinus biudžeto?
Galbūt jis mėgintų suformuoti naują daugumą be R.Karbauskio kompanijos, o remtųsi ir dabartine opozicija?
Beje, socialdemokratų lyderis G.Paluckas jau viešai pažadėjo paremti premjerą, taip tarsi patvirtindamas užkulisių kalbas, kad jiedu kartu gali žengti ir į Seimo rinkimus. O gal premjeras apskritai trauktųsi iš politikos?
Taigi valstybės gali laukti politinis gaisras, ir nežinia, kas jį galėtų užgesinti.
