Vyriausybės atstovu Kauno ir Marijampolės apskrityse rugsėjį dirbti pradėjęs Andrius Cechanavičius – ne naujokas Kauno savivaldybėje. Jis 2009–2015 metais ėjo įvairias pareigas savivaldybės administracijoje: buvo Strateginio planavimo skyriaus vedėjo pavaduotojas, Turizmo ir plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojas, ES paramos ir strategijos skyriaus vedėjas. Pastaruoju metu A.Cechanavičius ėjo Veršvų gimnazijos direktoriaus ūkio reikalams pavaduotojo pareigas.
Vyriausybės atstovų institucija – ne naujovė Lietuvoje, tik palyginti neseniai ji buvo pertvarkyta, Vyriausybės atstovus subūrus į vieną įstaigą ir sumažinus šios srities valdymo aparatą.
Vyriausybės atstovus merai ir politikai vertina nevienareikšmiškai.
Ar tikrai dar reikalinga ši Vyriausybės institucija? Ar ji netrukdo plėtotis tikrajai savivaldai? Kokie uždaviniai ir iššūkiai laukia Kauno regioną prižiūrinčio valstybės tarnautojo? Apie tai „Laikinoji sostinė“ ir kalbėjosi su Vyriausybės atstovu Kauno ir Marijampolės apskrityse A.Cechanavičiumi.
– Ar jums būtų įžeidu išgirsti vadinant prievaizdu, gubernatoriumi? Taip juk už akių buvo vadinami Vyriausybės atstovai. Gal ir dabar tokios etiketės klijuojamos, pavyzdžiui, Kaune?
– Man pačiam neteko tokių pravardžiavimų girdėti. Vyriausybės atstovo regionuose pareigas ir įgaliojimus aiškiai apibrėžia Konstitucija, savivaldos įstatymai.
Esminė Vyriausybės atstovų regionuose paskirtis – kad savivaldybių sprendimai atitiktų konstitucines normas, nesikirstų su šalies įstatymais. Lietuva juk – unitarinė (vienalytė. – Red.), o ne federacinė valstybė. O smulkmeniškai kištis į savivaldybių reikalus, politinę jų veiklą nesame įgalioti.
– Politikos ekspertai pastebėjo, kad ilgai poste užsibuvę savivaldybių vadovai pasijaučia tarsi kolchozų pirmininkai su daliniu kunigaikštukų mentalitetu. Ar neįžiūrite tokios grėsmės Kaune ir Kauno rajone?
– Nesusipratimų dažniausiai kyla po tokių savivaldos rinkimų, kai į tarybą išrenkama daug naujų žmonių, iš esmės pasikeičia savivaldybių ir tarybos politinė sudėtis ir administracijos. Dėl patirties stokos savivaldybių politikai, vadovai neretai nežino savo įgaliojimų ribų, įstatymų bazės, tada atsiranda ir nesutarimų su Vyriausybės atstovais.
Pasitaiko atvejų, kad kai kuriose savivaldybėse net nerandama specialistų, kurie galėtų surašyti raštus be gramatinių klaidų.
Kaune dėl to problemų nėra. Po pastarųjų rinkimų administracija teisiškai gerai pasikausčiusi, Administracijos direktoriaus pavaduotoja Jolanta Baltaduonytė, pavyzdžiui, patyrusi teisininkė.
– Bet pastarojo Kauno savivaldybės tarybos posėdžio metu balsavote prieš sprendimą taikyti didesnį mokestį miesto darželius lankantiems Kauno rajone gyvenantiems vaikams?
– Manau, kad toks sprendimas dvelkia diskriminacija. O tai jau prieštarauja įstatymams. Taip, Kauno savivaldybės sprendimo projektas rengtas atsižvelgiant į Švietimo ir Vietos savivaldos įstatymus. Tačiau būtų teisinga jį išnagrinėti ir per Vaiko teisių pagrindų įstatymo prizmę. Juolab kad ir teismas yra pasisakęs, jog negali būti vaikų įstaigose nevienodų apmokėjimų.
Esu įsitikinęs, jog vaikai neturėtų tapti politinių ambicijų įkaitais.
– Kokie iššūkiai ir uždaviniai jūsų laukia Kaune? Turbūt jie susiję su pastarojo meto Kauno miesto savivaldybės ir Kauno rajono savivaldybės konfliktu dėl miesto pageidavimo prisijungti didelę dalį rajono?
– Vyriausybės atstovai apskrityse turi žiūrėti, kad savivaldybių sprendimai neprieštarautų šalies įstatymams, Konstitucijai, bet neturėtų kištis į politines kovas. Šiuo atveju tik pareikštas miesto savivaldybės noras prisijungti dalį Kauno rajono savivaldybės įstatymams neprieštarauja, aš nematau reikalo veltis į politinį konfliktą tarp Kauno miesto ir rajono.
Aišku, sprendimai sujungti savivaldybes, keisti jų administracines ribas turi būti priimami visos šalies mastu ir svarbu, kad nebūtų pažeisti gyventojų interesai. Ir nebūtų nusižengta sveikam protui.
Argi būtų protinga, jei, vaizdžiai tariant, būtų pastatyta kažkas panašaus į Berlyno sieną tarp, tarkime, Domeikavos ir Sargėnų? Yra tokia teisinė problema – aiškiau numatyta, kad steigiant naują savivaldybę turi būti apklausiama dauguma gyventojų, bet sujungiant tos apklausos kriterijai neaiškūs. Iš principo sprendimas prijungti gali būti priimtas, jei jam pritaria vos kelių gatvių nemažo rajoninio miestelio gyventojai.
– Jūsų nuomone, ką dar reikėtų keisti savivaldos srityje?
– Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo turbūt joks įstatymų paketas nepatyrė tiek pakeitimų ir papildymų kaip Savivaldos įstatymas. Ir tai savaip logiška, juk savivalda – kaip gyvas organizmas, jis priklauso nuo daugelio veiksnių.
Manyčiau, kad reikia stiprinti ir aiškiau apibrėžti regionų plėtros tarybų paskirtį. Regionų plėtros tarybos turėtų aktyviau dalyvauti kuriant investicinius projektus, teikiant paraiškas ES lėšoms gauti.
Dabar investicinius projektus savivaldybės dažniausiai kuria atskirai, o reikėtų jais rūpintis didesniu, regioniniu, mastu.
