Darbo partija (DP), Tautos prisikėlimo partija (TPP), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) – „gelbėtojai“, kuriuos ankstesnių metų Seimo rinkimuose palaikė nemaža dalis Lietuvos rinkėjų. Tačiau analizuojant rinkimį lietuvių elgesį, ryškėja, kad „gelbėtojų“ paieškos toli gražu nereiškia aklo visuomenės pasitikėjimo jų pažadais. „Gelbėtojų“ paieškas užprogramuoja pačios Lietuvos politinėje arenoje veikiančios politinės jėgos.
Partijų kaltė?
Jei galvotume, kad tarp politikų ieškodami „gelbėtojų“ lietuviai pasiduoda emocijai, negeba priimti racionalių sprendimų, yra politiškai neišprusę ar aklai tiki politikų pažadais, toks galvojimas būtų neteisingas – tokios pozicijos, aiškindama politinius lietuvių pasirinkimus, laikėsi Vilniaus universiteto (VU) sociologė Rūta Žiliukaitė.
„Gelbėtojo lūkestis yra įvertinimas dabartinių politikų ir manymas, kad dabartiniai politikai nesugeba dirbti taip, jog žmonės matytų, kad šalyje problemos gali būti sprendžiamos efektyviai ir gyvenimas tikrai gali gerėti“, – teigė sociologė.
Jai antrino ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas K.Girnius, akcentavęs, kad „lietuviai renka gelbėtojus labiausiai dėl nusivylimo“.
„Gelbėtojų“ retrospektyva
Žvelgiant retrospektyviai, praėjus vos metams nuo partijos įkūrimo, 2004 m. Seimo rinkimuose lietuvių „gelbėtojais“ tapo DP atstovai, sulaukę didžiausio rinkėjų palaikymo ir parlamente gavę net 39 vietas.
2008 m. Seimo kadencijos metu tarp tradicinių partijų įsirašė ir iš šou pasaulio atstovų suformuota TPP, kuriai vadovavo iš televizijos ekranų pažįstamas Arūnas Valinskas.
2012 m. daugiamandatėse apygardose didžiausio palaikymo ir vėl sulaukė Viktoro Uspaskicho vadovaujama DP. Tiesa, pagal vienmandatėse apygardose gautų mandatų skaičių ši partija buvo trečia.
2016 m. Seimo rinkimuose „gelbėtojais“ tapo stipriai atsinaujinusi LVŽS.
„Žiūrėdami į ankstesnius rinkimus, matome, kad žmonės dažniausiai renka tą politinę jėgą, kuri nebuvo parlamente ir dar negalėjo susikompromituoti. Tokį elgesį galime matyti nuo 2000-2004 metų.
Pirmiausiai buvo Darbo partija, po to – Tautos prisikėlimo partija, dabar – naujai ištraukta valstiečių partija. LVŽS irgi savotiškas dalykas – valstiečiai iš esmės yra sena partija, bet ji 2016 metų rinkimams buvo visiškai naujai atstatyta“, – pastebėjo K.Girnius.
Visuomenė moka rinktis, bet politikai nesuteikia pasirinkimo
Artėjant rinkimams, vis daugiau kalbama apie tai, kad lietuviai nedaro vertybėmis ir ideologinėmis nuostatomis grįstų politinių pasirinkimų. Sociologė R.Žiliukaitė į šią situaciją ragino pažvelgti iš kitos pusės: vertybines skirtis gali iškomunikuoti tik pačios partijos, pagal savo vertybines nuostatas priiminėdamos sprendimus, tačiau ar jos tikrai tai daro?
„Galėtume įsivaizduoti, kad dalis mūsų partijų turi tradicines ideologines vertybes, pavyzdžiui, konservatoriai ar socialdemokratai. Bet ateina laikas priiminėti sprendimus ir daliai naujai atsirandančių temų šios politinės partijos neturi iš tradicijos perimamų vertybių, kuriomis galėtų grįsti savo sprendimus.
Tuomet partijos orientuojasi į aktualijas, tam tikras tiksliniam vartotojui aktualias problemas ir komunikaciją grindžia problemomis, o ne vertybine vizija. Kai išlenda vertybinė linija, ji išlenda nenuosekliai. Turime patirčių, kaip socialdemokratų Vyriausybė priiminėjo super liberalų darbo kodeksą.
Ką tai reiškia? Kad kalbame apie prieštaravimus, kurie žmonėms yra puikiai suprantami ir akivaizdžiai matomi“, – aiškino R.Žiliukaitė.
Ji ragino kelti klausimą, ar tokiame kontekste, kai vertybės prieštarauja priiminėjamiems sprendimams, iš tiesų kaltas rinkėjas? Anot sociologės, „ideologinis rinkėjo mąstymas yra susijęs su politinių partijų nesėkmėmis – jos negeba iškomunikuoti savo vertybinių nuostatų ir nuosekliai remiantis jomis priiminėti sprendimų. Tada partijos tampa beveidėmis ir lieka lyderiai, kurie arba yra simpatiški žmonėms, arba nėra simpatiški“.
Kokių gelbėtojų tikėtis kitais metais?
Artėjant 2020-ųjų Seimo rinkimams, vis garsiau svarstoma, kokiių rezultatų galime tikėtis ir kuri politinė jėga taps valdančiąja. VU sociologė R.Žiliukaitė tikino, kad artėjančiuose rinkimuose matysime, tai, ką matome dabar: didžiulį rinkėjų pasyvumą, kai Seimą ir vėl rinks pusė arba mažiau nei pusė rinkimų teisę turinčių rinkėjų. Tai, jos teigimu, reikš, kad pusės rinkėjų nuomonė nebus atspindėta ir bus matoma tam tikra poliarizacija.
„Turtinė nelygybė pastaraisiais metais augo. Ji kuria tam tikrus kontrastais grįstus santykius tarp žmonių: turime daug skurdžiai gyvenančių žmonių ir yra labai turtingų žmonių, smarkiai atitrūkusių nuo visos visuomenės. Tai, artėjant rinkimams, kurs tam tikrą atmosferą ir tikrai bus panaudota politikų bei politinių partijų komunikacijoje“, – prognozėmis dalijosi sociologė.
Politologas K.Girnius prognozavo, kad po 2020 m. Seimo rinkimų valdančiąją koaliciją sudarys trijų-keturių partijų derinys. Anot jo, tikėtina, kad konservatoriai gaus nemažai mandatų, bet galimai neturės giminingos dešiniosios partijos, su kuria galėtų sudaryti tvarią koaliciją.
„Galime tikėtis, kad Arvydo Juozaičio partija gali surinkti 6-7proc. Tai, kad A.Juozaitis sujungė su „tvarkiečiais“, nebūtinai gali būti naudinga: iki susijungimo A.Juozaitis su savo judėjimu būtų galėjęs prisistatyti kaip nauja politinė jėga, bet kai jis prisiima dalį „tvarkiečių“, kyla klausimas, kiek ta politinė jėga nauja.
Nemaža tikimybė, kad gerai pasirodys ir „darbiečiai“. Praeitą kartą jie neįveikė 5 proc. barjero, o dabar Viktoras Uspaskichas yra gana populiarus, nors kol kas daug viešumoje nesirodo“, – prognozavo K.Girnius.
Paklaustas, ar Saulius Skvernelis galėtų kurti savo partiją ir per artėjančius rinkimus turėtų potencialo tapti „gelbėtojo“ funkciją atliekančia politine jėga, politologas buvo skeptiškas.
„Jei jis kurtų partiją, tai vis tiek būtų tik valstiečių atskalūnų grupė. Tikėtina, kad LVŽS surinks apie pusę tų balsų, kuriuos gavo prieš ketverius metus“, – sakė politologas.
