– Neturi rakto? – klausiu.
– Laukiu mamos, – atsako vaikas.
– Sėkmės, – sakau.
Klausausi švilpiančio arbatinio, bet jausmas toks, tarsi į standųjį smegenų diską būtų įsisukęs koks virusas, kažkas neleidžia...
Kaip glitus vujaristas žvilgteliu pro rakto skylutę. Koridoriaus tamsoje – lempos jutikliai reaguoja į rimtesnius judesius nei pirštų darbas – žiba išmaniojo telefono ekranas. Krūtinę nusmelkia nemalonus jausmas. Tarsi gailestis, tarsi gėda, tarsi dar kažkas.
Geriu arbatą balkone, žiūriu, kaip stambus barzdyla vedžioja mažulytį šuniuką, o mintys, na, jos tokios: gal reikėjo pakviesti vaiką į svečius, kol mama grįš? Gertume dabar su juo arbatą, žiūrėtume į barzdylą su mažyčiu šuniuku.
Padedu puodelį ant stalelio ir ryžtingai pasuku prie durų, pakviesiu berniuką... Ir staiga suprantu, kad jau nebežinau, kaip šiais laikais reikia bendrauti su žmonėmis. Viskas taip greitai keičiasi, o aš tebegyvenu pagal bendravimo taisykles, kurios susiformavo prieš penkiasdešimt metų. Ar tai padoru – kviesti vaiką į svečius, kol jo mama grįš namo? O ką, jeigu jis ne taip supras? Arba ne taip supras mama? Visuomenė? Parlamentas? Europos Sąjunga? O ką, jei vaikas, išgėręs arbatos su meduoliais, staiga pasakys mamai, kad dėdė prašė paliesti štai ten, o paskui ten? Arba rodė tą ir tą?
Santykis su vaikais... neįsivaizduoju, ką dabar turėtų daryti mokytojai. Paliesi netyčia kurio nors ranką ar koją – seksualinė prievarta, teismas, bauda arba savižudybė. Prisimenu diktatorių nuotraukas, kur jie apsupti vaikų.
Dabar Leninas su Stalinu būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, neturėtų laiko piktadarybėms, parazitai...
Pagaliau juk galiu imti įtarinėti ir pats save, niekada nežinai, kas tūno po aprūkusiais kaukolės skliautais. Mūsų laikais lytinis švietimas skendėjo tamsoje. Ateidavo gydytojas į mokyklą ir pasakydavo: nekišk savo gero į svetimą brudą. Ir viskas maždaug aišku. Vyresnieji pusbroliai dainuodavo dainą: „Būdavo geri laikai, įkiši ir palaikai, dabar įkiši ištrauki, kitą dieną teismo lauki.“ Ką, po velnių, gali galvoti apie sueitį, apie šeimą, apie romantinius santykius tarp berniukų ir mergaičių, išgirdęs tokią informaciją? Šiurpu!
Tiesa, būdavo knygelės jaunuoliams, kuriose kažkoks mulkis aiškino, kad nuo masturbacijos išdžiūsta stuburas. Velniai griebtų! Kunigai aiškino, kad kas nors padoraus šiame pasaulyje gali atsirasti tik iš šventosios dvasios, o seksas – šlykštynė, gašlybė ir pragaro liepsnos. Taigi žinių apie dauginimąsi ir lytinį identitetą semdavomės iš nuogirdų, nešvankių anekdotų, palapinėse, bendrabučiuose, katilinėse ir alinėse. Kitaip tariant, vyresniosios kartos lytinis sąmoningumas buvo apibrėžtas Senojo Testamento ir liaudiško obsceninio humoro postulatais.
Neseniai girdėjau gandų, esą vyresniosios kartos didžiausia baimė, kad jaunoji karta, neturėdama ką veikti ir nematydama gyvenimo prasmės (dauginimasis plius darbas lygu televizorius, automobilis, sodyba, atostogos Turkijoje jų nebejaudina) ims keisti lytį lygiai taip pat lengvai kaip keičiamos pirštinės arba kaip mūsų politikai keičia frakcijas ir partijas. Iki aštuoniolikos – moteris, iki trisdešimties – vyras, o paskui jau bevardė giminė. Tiesa, mūsų valstybėje nieko ir keisti nereikia – į pensiją išėję daugelis žmonių pavirsta į nieką savaime.
Viena vertus, baisoka. Kita vertus, galbūt tai ne itin maloni, bet išeitis žmonijai. Kitaip tariant, galbūt gamta, kuri vis dar tūno mūsų pasąmonėje, pati ima reguliuoti be saiko ir logikos plintančią protingosios, išsigimusios beždžionės populiaciją – jeigu jaunimas ims keisti lytį, dauginimasis sulėtės, o paskui ir visai sustos. Atsiras kokia nors nauja gyvybės forma. Blogiausiu atveju, jeigu žmonės dar norės pasidauginti, darys tai mėgintuvėliuose arba virtualiuoju būdu.
Pažiūriu pro skylutę: vis dar šviečia išmanusis ekranas. Ką gi, galbūt jaunajai kartai internetas ir bus ta šviesa, kuri įveiks praeities prietarus ir baimes, internete jie susiranda viską: ir kaip gaminti bombas, ir kaip šantažuoti tėvus, galbūt susiras ir kelią, kaip ištverti šio pasaulio marazmą ir beprasmybę.
