Tačiau nors stiprinti Lietuvos poziciją Astravo klausimu, ekspertų teigimu, naudinga, tačiau gali būti vėlu: Lietuvą palaikančios koalicijos ES kontekste suformuoti kol kas nepavyko, o kiti pozicijos stiprinimo įrankiai tarptautiniu mastu naudojami nenuosekliai.
Tiesa, galvojant apie Lietuvos ir Baltarusijos santykius, galvoti vertėtų ne tik apie dvišalius, bet ir apie trišalius santykius – svarbų vaidmenį čia užima ir Rusija.
Lietuvos ir Baltarusijos santykių etapai
Prezidentas G.Nausėda savo kadencijos pradžioje atvirai deklaravo, kad skatina siekti dialogo tarp Lietuvos ir Baltarusijos. Į šių dviejų valstybių santykius žvelgiant retrospektyviai, pasak politologo, ilgamečio Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojo ir profesoriaus Raimundo Lopatos, galima išskirti du periodus: tai periodas iki dabartinio Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos atėjimo į valdžią ir periodas po jo tapimo Baltarusijos prezidentu.
„Šie laikotarpiai iš esmės skyrėsi tuo, kad iki A.Lukašenkos oficialiai Minskas kartą pareiškė pretenzijas dėl Vilniaus. A.Lukašenka pretenzijų dėl Vilniaus oficialiai nereiškė.
Po A.Lukašenkos atėjimo į valdžią santykiai bangavo, o tos bangos buvo nemaža dalimi susijusios su visa tarptautinių santykių eiga: kai A.Lukašenka skųsdavosi, kad rusai ima Baltarusiją už gerklės, tokiais atvejais iš Lietuvos pusės būdavo bandymų atsiliepti į šiuos prašymus“, – portalui lrytas.lt sakė R.Lopata.
Kad dvišaliuose santykiuose A.Lukašenkos prezidentavimo laikotarpiu varijavo tam tikri politiniai aspektai, patvirtino ir politologas, VU TSPMI dėstytojas Laurynas Jonavičius.
„Iki 2000 m. pradžios Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu nebuvo labai agresyvi, kieta ar labai aiškiai išreikšta. Po to, kai atsirado Lietuvos regioninės lyderystės koncepcija, kurioje Baltarusijos demokratizacija užėmė gana stiprią ir reikšmingą vietą, Lietuvos linija buvo gana aiški: dominavo politinis noras, kad Baltarusija demokratizuotųsi, egzistavo opozicijos, pilietinės visuomenės palaikymas, kuriant spaudimą A.Lukašenkai.
Po 2010 m. buvo pirmasis Dalios Grybauskaitės bandymas keisti santykius – kalbėtis, ieškoti galimybių. Tas bandymas nepakeitė Baltarusijos politikos. Todėl buvo atsigręžta prie dar griežtesnio spaudimo Baltarusijos atžvilgiu.
Tokia politika tęsėsi iki šiol. Dabar prezidentas kalba apie dialogą, tačiau jokių praktinių žingsnių kol kas dar nebuvo, todėl realaus pokyčio irgi nėra“, – dvišalių santykių dinamiką apžvelgė L.Jonavičius.
Primename, kad į valdžią A.Lukašenka atėjo 1994m. Pirmoji jo kadencija tęsėsi iki 2001m., po to jis buvo perrinktas antrajai kadencijai. Po perrinkimo 2006 m., 2010 m. ir 2015 m. dabar Baltarusijos prezidentas šalį valdo penktą kadenciją iš eilės.
Lietuvos pozicija Astravo klausimu – izoliuota?
Santykių su Baltarusija klausimą Lietuvos viešojoje suaktyvino Astravo atominė elektrinė. Reaguojant į Rusijos vyriausybės lėšomis korporacijos „Rosatom“ statomą ir paleidimui ruošiamą Astravo atominę, 2017 m. Lietuvoje buvo pasirašytas parlamentinių politinių partijų susitarimas bei priimtas įstatymas dėl elektros nepirkimo iš nesaugių atominių elektrinių. Remiantis saugumo standartų nesilaikymu ir galimai geopolitiniais interesais, parenkant elektrinės lokaciją, Lietuva siekia, kad elektros iš Astravo nepirktų ir kitos Europos šalys.
Pasak tarptautinių santykių ekspertų R.Lopatos ir L.Jonavičiaus, Lietuvos politika, skatinanti elektros energijos nepirkimą, kitų šalių kontekste pakankamai izoliuota, o priemonės, kurių Lietuva galėjo imtis, siekdama tarptautiniame lygmenyje įtvirtinti savo poziciją, kol kas nėra išnaudotos.
„Klausimas, kiek Lietuva gali pasiekti, kad nepirkimas Astravo energijos taptų ne vien Lietuvos reikalu. Kol kas didelio pasiekimo nėra: žinome santykius su latviais, estais, ES, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kurios irgi nedaro to, ką Lietuva norėtų, kad jos darytų“, – pastebėjo L.Jonavičius.
VU TSPMI profesorius R.Lopata pridūrė, kad reikiamu laiku nebuvo sukurta Lietuvos poziciją palaikanti koalicija, todėl šiuo metu mūsų šalies pozicijai pritaria tik Lenkija.
„2017 m. įtvirtinta įstatyminė nuostata dėl elektros nepirkimo iš principo nebuvo įgyvendinama. Problema dabar yra ne vienas blokas, kuris netrukus turėtų pradėti veikti, bet tai, kad rusai atvirai kalba, jog jie toliau statys antrą, trečią, o galbūt ir ketvirtą bloką.
Daugelis europiečių paprasčiausiai iki šiol net nesuvokė tos problemos masto“, – įžvalgomis dalijosi R.Lopata.
Tačiau veikimas ES lygmenyje yra ne vienintelis būdas, per kurį Lietuva tarptautinėje erdvėje galėtų stiprinti savo poziciją Baltarusijos klausimu. Ilgamečio VU TSPMI dėstytojo pastebėjimu, nuoseklus istorijos politikos instrumentų naudojimas ir žmogiškieji ryšiai tarp akademikų, visuomenininkų, kultūrininkų bei kitų visuomenės grupių atstovų galėtų būti efektyviomis priemonėmis.
Vis tik politologas L.Jonavičius atkreipė dėmesį, kad tam tikrų svertų, susijusių su ekonominiais veiksniais, deklaruodama savo poziciją, Lietuva turi.
„Strategiškai mes turime šiokių tokių svertų neleisti pirkti ar neleisti tai elektrai tiesiogiai patekti į Europą. Tai, žinoma, galima padaryti apeinant Lietuvą, bet kartu tai neišvengiamai didintų elektros kainą ir keltų klausimą, ar apsimoka tą daryti. Tačiau ką kalba latviai ir kitų šalių atstovai – jie šneka, kad pasidarys savo jungtis ir Lietuva su savo pozicija vėl liks izoliuota“, – situaciją detalizavo politologas.
A.Lukašenkos eros pabaigos ir atsiribojimo nuo Rusijos nesimato?
Prognozuoti 65 metų amžiaus A.Lukašenkos prezidentavimo eros pabaigą, vieningu politologų sutarimu, sudėtinga. Be to, nors pripažįstama, kad po 2014 m. įvykdytos Krymo aneksijos Baltarusijoje buvo sureaguota į agresyvų Rusijos elgesį ir daugiau dėmesio pradėta skirti baltarusiškumo puoselėjimui, tokią A.Lukašenkos politinę darbotvarkę klaidinga būtų suprasti, kaip siekį visiškai atsiriboti nuo Rusijos.
Būtent baltarusiškumo stoka, anot R.Lopatos, yra didžiausia Baltarusijos problema, o pačios Baltarusijos laikysena galimai išduoda, kad ji nenori nei atsiskirti nuo Rusijos, nei susisaistyti su Vakarais.
„Po 2014 m. A.Lukašenkai pačiam prireikė surasti alternatyvų Baltarusijoje įtvirtintai prorusiškai ar rusiškai tapatybei, siekiant ne tiek atsiskirti nuo Rusijos, kiek parodyti, kad yra alternatyva, leidžianti didinti savo derybinius pajėgumus santykiuose su Rusija.
Kartu tai yra bandymas surasti būdus, kurie, esant krizinei situacijai, jei, pavyzdžiui, Rusija pradėtų labai stipriai spausti Baltarusiją, leistų A.Lukašenkai konsoliduoti visuomenę pasipriešinimui“, – pokyčius Baltarusijoje detalizavo L.Jonavičius.
Politologai akcentavo, kad, galvojant apie Baltarusijos režimo ateitį, neatmetama ir dinastinė versija: A.Lukašenka turi tris sūnus, iš kurių vyresnysis yra labai svarbus sistemos veikėjas. O A.Lukašenkos režimo tikslas, L.Jonavičiaus teigimu, yra sutelktas į A.Lukašenkos išlikimą valdžioje: visa sistema yra pastatyta taip, kad ji laikosi iš esmės ant vieno žmogaus.
„Kai sistema yra pastatyta ant vieno žmogaus, sistemos netikėtas, neplanuotas žlugimas ar krizė reikš chaosą, kuriame bus įmanoma bet kas. Rusija turi daugiau instrumentų kažką daryti dėl priklausomybės – ekonominės, karinės, kitokios – negu Vakarai, bet tai nereiškia, kad pati baltarusių tauta laisva ranka, jei kažkas atsitiktų, sutiks eiti į Rusijos sudėtį“, – teigė L.Jonavičius.
Ekonominiai svertai ir grėsmės iš Rusijos
„Jei politiniai dalykai Lietuvos-Baltarusijos santykiuose variavo, tai ekonominiai santykiai praktiškai nesikeitė – jie buvo geri. Ekonominiu požiūriu, abi šalys yra priklausomos: Baltarusija visada įeina į Lietuvos prekybos partnerių dešimtuką, be to, prekių iš šios šalies gabenimas labai svarbus Klaipėdos uostui“, – ekonominius aspektus aiškino L.Jonavičius.
Jam antrino ir R.Lopata, akcentavęs, kad „Klaipėdos uosto pajėgumus ir konkurenciją Baltijos jūros regione nemaža dalimi užtikrina būtent produktų bei prekių iš Baltarusijos gabenimas“. Jei Rusijos įtaka Baltarusijoje didėtų, profesoriaus teigimu, tikėtina, kad šių prekių gabenimas eitų ne per Klaipėdą ar Rusijos uostus, bet per Latvijos uostus.
